Rimantas Balsys: „Apie etnokultūrą vis dar mąstome XIX a. kategorijomis“
Klaipėdos universiteto (KU) prof. dr. Rimanto BALSIO mokslinių tyrimų pagrindinės kryptys – etnologija, mitologija, folkloristika. Su „Bangos“ pašnekovu kalbamės apie etnokultūros virsmus šiuolaikiniame pasaulyje.
– Liaudies kultūra iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti labai tolima šių dienų žmogui – kaip šiuolaikinis, modernus žmogus yra susijęs su šia kultūra, su tuo, kas šimtmečiais formavo Lietuvą?
– Pradėkime nuo etninės kultūros (liaudies kultūros) apibrėžimo. Žinoma, jis daugiau ar mažiau atskirų teoretikų darbuose įvairuoja, tačiau esmė visur išlieka – etninė kultūra – visos tautos (etnoso) sukurta, iš kartos į kartą perduodama ir nuolat atnaujinama kultūros vertybių visuma, padedanti išlaikyti tautinį tapatumą bei savimonę ir etnografinių regionų savitumą. Taigi, etninė kultūra, kaip dažnam kartais atrodo, nėra tik XIX amžiaus ar XX amžiaus pradžios kultūra. Ji nuolat kinta – visų mūsų kuriama, kaupiama, saugoma ir atnaujinama.
– Viename interviu esate teigęs, kad „žmogus, to net nejausdamas, su etnine kultūra susijęs nuo gimimo. Jį supa tam tikra aplinka, žmonės, tradicijos, tam tikri elgsenos modeliai. Žinoma, nesusipažinęs su etnologija, jis negali suprasti tų dalykų esmės ir struktūros (Vakarų ekspresas, Rimantas Balsys, „Etnologija – tai ne mokslas apie vyžas“ 2017-07-12).“ Ar galėtumėte pateikti tokios sąsajos ir mąstymo pavyzdžių?
– Iš dalies į šį klausimą jau atsakiau apibrėždamas etninės kultūros sąvoką. Juk žmogus (čia net nesvarbu tautybė) gimsta, auga, bręsta ir gyvena konkrečioje vietoje, nes joks žmogus (taip pat ir jokia tauta negali egzistuoti be savo žemės, savos gyvenamos vietovės, savo gyvenamojo pasaulio (pasaulėžiūros ir pasaulėjautos), kadangi žemė toje vienintelėje tautai dovanotoje pasaulio vietoje teikia tautos bendrystei gyvybinių syvų ir kūrybinių galių. Taigi, visa tai, kas žmogų jo gimtojoje ar gyvenamoje teritorijoje supa nuo jo gimimo iki mirties (ir net po mirties) ir laikytina etnine kultūra. Galima pasakyti ir paprasčiau – etninė kultūra prasideda namuose.
Kita vertus, čia dar aktualus ir savivokos klausimas. Manau, kad tikrai rasime tokių, kurie paklausti atsakys, kad su etnine kultūra neturi nieko bendro. Vadinasi, toks tebemąsto XIX amžiaus kategorijomis.
– Kuo etnologijos tyrimai gali praturtinti šiandieninę humanitarinę kultūrą? Kokia yra etnologijos vieta nūdienėje akademinėje erdvėje, lituanistikoje, kokius tarpdisciplinius ryšius ji palaiko?
– Etnologiniai tyrimai vykdomi bent keliuose Lietuvos universitetuose ir institutuose (Vilniaus, Vytauto Didžiojo, Klaipėdos universitetuose, Lietuvių literatūros ir tautosakos, Lietuvos istorijos, Lietuvos kultūros tyrimų institutuose, Lietuvos teatro ir muzikos akademijoje). Etnologija (kaip ir kiti humanitariniai mokslai) turi ilgą ir įvairiaspalvę istoriją. Priminsiu bent tris ryškesnius etapus. Tarpukariu susikūrė etnografijos ir etnologijos disciplinos, kurioms didelę įtaką turėjo Vokietijos, Austrijos, Suomijos, Švedijos etnologai. Sovietmečiu visas etnologų dėmesys, iš esmės, buvo sufokusuotas į kaimo (valstiečių) kultūrą. O nuo XX a. pabaigos etnologai ir antropologai ėmėsi naujai apibrėžti savo mokslinių tyrimų lauką ir metodologijos ribas. Ir visoje Europoje, ir Lietuvoje vis didesnis dėmesys skiriamas „kasdienybės tyrimams“, kuriuos vaizdingai yra apibūdinęs švedų antropologas Orvaras Löfgrenas: „Pažvelkime į kasdienybę kaip į kultūros rezistencijos ir kūrimo vietą.“ Taigi, etninės kultūros objektų analizė atranda savo vietą kasdienybės erdvėje. Dėl to etnologų ar antropologų tyrimų klausimai dažnai artimi istorikų, kalbininkų ar sociologų darbams. Kad būtų vaizdžiau, pateiksiu vienos kitos pastaraisiais metais parašytos ir sėkmingai apgintos disertacijos pavadinimą: „Vietinės architektūros reikšmės: individualus šiuolaikinis gyvenamasis namas Vilniaus apskrityje“, „Rūpinimasis kūdikiu ir ankstyvasis vaiko auklėjimas šiuolaikinėje Lietuvoje: viduriniojo visuomenės sluoksnio tėvų požiūriai“ ir t. t.
– Kaip matote Lietuvos kultūrą – ar tai miesto, kaimo, krikščioniška, pagoniška, postmoderni, kokia tai kultūra ir kokią vietą joje užima etninė tradicija?
– Į pirmąją klausimo dalį atsakyčiau taip: „ir, ir, ir, ir…“ Antra klausimo dalis dar kartą prašo grįžti prie etninės kultūros sąvokos ir suvokimo šiandieninėje Lietuvoje. Labai dažnai etninės kultūros sąvoka susiaurinama – ji suprantama kaip „liaudies“, kaip „tradicinė“, suvokiant, kad tai XIX a. pabaigos–XX a. pirmosios pusės kaimiškoji kultūra, kurią reikia saugoti, puoselėti, išlaikyti ir pan. Taip gali būti. Ir taip turi būti. Bet akademinėje erdvėje šis terminas apima daug platesnį lauką (žr. atsakymą į trečią klausimą).
– Turbūt įdomiausia žvelgti į etninę kultūrą ne tik iš deskriptyvios, bet veikiau normatyvios pusės – klausti, kokias atramas ar imperatyvus ji kėlė ano meto ir kelia šiandienos žmogui. Tad kaip senoji kultūra ir religija padėdavo išgyventi senosios religijos žmogui?
Galime teigti, kad ikikrikščioniškuoju laikotarpiu, sekant XVI a. Simono Grunau ar Luko Davido kronikose perteiktu „teisynu“, visa žmogaus veikla (pradedant jo santykiu su dievais, gamta, gentainiais ir net šeimos nariais, o baigiant jo santykiu su kitomis religijomis ir kaimyninėmis šalimis, reglamentuojama religiniu pagrindu. Vadinasi, ir pasiekimai (geras derlius, gausus gyvulių prieaugis ir pan.), ir nesėkmės (nederliaus metai, epidemijos, karai) yra nulemti dievų valios. Žmogus anuomet prieš kiekvieną sėją turėjo vilties, kad, tinkamai paaukojęs dievams ar mirusiems protėviams, sulauks ir palankumo.
Ar šiandien žmonijos siekiai pasikeitė? Manau, kad ne. Pirmasis ir pagrindinis tikslas tebėra tas pats – materialinė gerovė ir sveikata. O kur galim kreiptis?..
– Ką gali etninė kultūra pasakyti šių dienų žmogui?
– Ji ne tik gali, bet ir pasako. Nelygu, ko pačiam žmogui reikia. Ir ar iš viso reikia. O spektras čia labai platus – nuo praktinės veiklos (amatų dirbtuvės, įvairios edukacijos, liaudiško meno kolektyvai ir pan.) iki liaudies medicinos, pasakų ar liaudies dainų terapijos; nuo gamtos pajautos iki ekologiškos statybos ir gyvensenos; nuo įvairiausių subkultūrų mūsų kultūroje iki istorinės rekonstrukcijos klubų veiklos.
Paprasčiau pasakysiu taip – etninės kultūros šulinys labai gilus, tik virvė dažnam per trumpa…
– Esate teigęs, kad papročiai padėdavo įprasminti skaudžius dalykus, karus, netektis ir visa tai perkeisti, tad kaip etninė kultūra gali padėti išgyventi šiais laikais arba kaip matote mūsų kultūrą, kas joje žmogui sunkiausia, skaudžiausia ir kur reikia pasitelkti kultūrą plačiąja prasme arba konkrečiai etnokultūrą, kad būtų galima perkeisti šias sunkias, nelengvas patirtis?
– Esminis skirtumas tarp tradicinio laikotarpio ir šiandieninės kultūros galėtų būti apibūdinamas vienu žodžiu – bendruomeniškumas. Tradiciniu laikotarpiu visa veikla (didieji darbai, kalendorinės ir šeimos šventės) buvo bendruomeninės. Tai labai svarbu. Žmogus žinojo esąs dalimi didelio kolektyvo, kuris kritiniais gyvenimo momentais (gimtuvės, vestuvės, laidotuvės, didžiųjų darbų talkos, gaisras ir pan.) jo nepaliks vieno.
Šiandien daugelis žmonių (dėl įvairių priežasčių) kritiniais gyvenimo momentais lieka vieni. Štai dėl ko šiandien toks didelis psichologų poreikis.
– Kaip būtų galima sieti etninę ir modernią kultūrą, semtis iš jos įkvėpimo, kad ji kalbėtų šiandien? Pavyzdžiui, Kauno modernizmas yra labai įdomi etninės ir modernios kultūros samplaika. Ar turime daugiau tokių pavyzdžių mūsų kultūroje – dailėje, kine, muzikoje, ypač pastaraisiais dešimtmečiais?
– Žinoma, kad turime. Pavyzdžiui, per pastaruosius dvidešimt metų Lietuvoje radosi bent dešimt mitologinių parkų; kasmet viename ar kitame Lietuvos mieste vyksta medžio drožėjų, akmentašių, kalvių ir kt. plenerai; plėtojamas kaimo turizmas; atgimė ir iš dalies kitą paskirtį įgavo šiaudinių sodų rišimas; populiari tampa ekologinė (šiaudų ir molio, medžio) gyvenamųjų namų statyba ir t. t., ir t. t.
Tą patį galime pasakyti ir apie muziką, poeziją, teatrą. Neišmanantis, nežinantis mūsų etninėje kultūroje užkoduotų simbolių vargiai gali iki galo suvokti, perprasti J. Marcinkevičiaus, K. Bradūno kūrybą, E. Nekrošiaus, R. Tumino spektaklius. Sąrašą gali tęsti ir tęsti.
– Kiek tiksliai įmanoma atkurti senovės lietuvių religiją? Ką galime pasakyti apie apeigas, ritualus, Dievų panteoną? Ką sako naujausi tyrimai?
– Iš esmės senoji (ikikrikščioniškoji) religija jau rekonstruota. Per pastarąjį dešimtmetį publikuotos monografijos, kuriose remiamasi visais šiandien žinomais rašytiniais šaltiniais, taip pat kitų mokslų (kalbotyros, folkloristikos, etnologijos, archeologijos ir kt.) duomenimis, argumentuotai pagrindžiamas ikikrikščioniškosios religijos sisteminis vaizdas, kurio pagrindiniais segmentais, o sykiu ir hierofanijomis laikytini: 1) hierarchiškai bei funkciškai skirtingų dievų panteonas (politeizmas), 2) pagrindinių ir lokalių šventviečių tinklas; 3) kulto tarnai (tikėtina jų hierarchija), 4) bendruomeniniai ritualai, kuriais užtikrinama kosminė tvarka ir bendruomenės narių gerovė; 5) dieviškų galių pasireiškimas ir atgalinis ryšys su dievais per mediumus, o iš čia ir ypatinga pagarba gamtai.
Vien aš pats per pastaruosius metus publikavau bent tris monografijas (Lietuvių ir prūsų dievai, deivės, dvasios: nuo apeigos iki prietaro. Klaipėda, 2010; Lietuvių ir prūsų pagonybė: alkai, žyniai, stabai. Klaipėda, 2015; Lietuvių ir prūsų religinė elgsena: aukojimai, draudimai, teofanijos. Klaipėda, 2017). O kur dar kitų Lietuvos mitologų, folkloristų, religijotyrininkų (N. Laurinkienė, D. Razauskas, V. Vaitkevičius, D. Vaitkevičienė, R. Kregždys ir kt.) darbai.
Žinoma, šis darbas neturi pabaigos, nes bet kokie nauji šaltiniai (tiek rašytiniai, tiek ir kitokie) gali kažkiek pakeisti arba bent jau papildyti turimą paveikslą.
– Kokia senosios religijos savybė galbūt yra iki šių dienų išlikusi lietuvių savimonėje, gal net veikia kasdienį bei viešąjį gyvenimus?
– Pirmiausia reikėtų pasakyti, kokiu būdu senosios religijos reliktai išliko. Skirtini bent trys etapai: a) atliekami senieji aukojimo ritualai dievams ir mirusiems protėviams (maždaug iki XVII a. pabaigos), b) ritualai virsta valstietiškomis šventėmis ir papročiais (XVII–XX a. pirmoji pusė), c) ritualinės, paprotinės elgsenos reliktai, išlikę mūsų gyvenime, darbuose ir šventėse.
Čia dar prisimintina, kad mitai sunyksta kur kas greičiau nei ritualai, t. y. veiksmas vis dar atliekamas (nes taip darė tėvai ir tėvų tėvai), o štai tos elgsenos aiškinimas dažniausiai yra arba visiškai nebežinomas, arba smarkiai pakitęs, įgavęs visai naujų simbolinių prasmių. Pavyzdžiui, daugelis prosenovinio ritualo elementų išliko mūsų Kūčių vakarienės tradicijoje (kokią gilią ir seną prasmę čia turi ant stalo (po staltiese) dedamas šienas ar šiaudai); per Velykas daužiamasi kiaušiniais; ant Kalėdų ir Velykų stalo patiekiama rūkyto ir virto kiaulės kumpio ir t. t.; bemaž visi žino, jog per slenkstį negalima sveikintis, o pirmą kartą pamačius gandrą reikia verstis kūliu, kad gegutė skaičiuoja mūsų gyvenimo metus ir net pinigus, kad negalima spjauti į vandenį ar ugnį, kad po pirmos perkūnijos galima sėstis ant žemės ir maudytis ir t. t. ir t. t. Visi išvardintieji pavyzdžiai – ritualinės elgsenos reliktai. Deja, daugelis apie jų prasmę net nesusimąsto. Tačiau pastaraisiais dešimtmečiais regimas ir noras grįžti prie ankstesniame klausime paminėtų mediumų – poreikis namuose įsirengti židinį ar bent jau dažniau prie stalo užsižiebti žvakę; suaktyvėjusi migracija į sodybas, t. y. į ramų natūralios gamtos prieglobstį, garinių pirčių renesansas ir t. t.
Kalbėjosi Augustas KALINAUSKAS
„Bangos“ archyvo nuotr.
