„Viskas kinta, bet išlieka tai, kas esminga“, –įsitikinusi etnokultūros puoselėtoja Irena Barbšienė

Kaip jau buvo skelbta, Klaipėdos rajono savivaldybės Švietimo ir sporto skyriaus vyr. specialistė Irena Barbšienė neseniai apdovanota už nuopelnus Žemaitijos etninei kultūrai ir jos puoselėjimui. Apdovanojimą Kuršėnų dvaro sodyboje įteikė Žemaitijos regioninė etninės kultūros globos taryba, dalyvavo jos pirmininkas Virginijus Jocys ir Lietuvos etninės kultūros globos tarybos pirmininkė Dalia Urbanavičienė. Etnokultūros puoselėtoją taip pat pasveikino ir Klaipėdos rajono savivaldybės meras Bronius Markauskas.
Su Irena kalbamės apie jos pradžių pradžią ir apie etninės kultūros tradicijos išsaugojimą.
Atmintyje – tėvų pavyzdys
Mama Barbora jau užmaišė tešlos blynus kepti, viskas turi būti paruošta iš anksto, nes tuoj tuoj turėtų grįžti ir tėtis. Turbūt vėl grįš ne vienas, nes taip jau tapo įprasta, kad po pasidainavimo repeticijoje ar po koncerto į pabaigtuves dažniausiai visi dainoriai renkasi pas juos, – toks ne vienąkart jaunystėje išgyventas vaizdas ir dabar kaip gyvas išplaukia Irenos vaizduotėje.
O mums tai atsakymas į klausimą, kodėl žmogus taip pamilsta dainą, šokį, bendruomeniškus pasibuvimus su liaudiškais žaidimais, kad jie neapleidžia iki šiol. Visa tai iš ten, iš tolimos vaikystės ir jaunystės. Ir bene didžiausias to kaltininkas – jos tėtis, Domininkas Andrijauskas, Šilininkų kaimo, įsikūrusio Šilutės ir Klaipėdos rajonų sandūroje, netoli Švėkšnos, veterinarijos felčeris ir nepaprastas dainorius.
Irena simboliškai vis dar išlaiko ryšį su jau senokai amžinybėn išėjusiu tėčiu, kai kada dalyvaudama buvusio Inkaklių folkloro ansamblio veiklose. To paties ansamblio, kuriame vienas pirmųjų dainorių buvo Domininkas. „Ne tik tėčio jame nebėra, išeina jau antroji ansamblio karta“, – atsidūsta Irena. O kad kartu su jais nenueitų praeitin jų kūryba, ji iš dainorių pateikimo užrašė „ant liežuvio“ nemažai žemaitiškų dainų žodžių ir melodijų. Ką gavo iš tėvų, siekė perduoti ir savo vaikams: sūnus Marius ir dukra Jurita buvo Gargždų kultūros centro šokių kolektyvo „Minija“ nariai.
Ne vargas, o širdies atgaiva
Gargžduose I. Barbšienė kiekvieną antradienį, o jei artėja pasirodymas, tai ir ketvirtadienį skuba į Kultūros centro folkloro ansamblio „Cyrulelis“ repeticijas. Ir taip jau 11 metų. Retkarčiais repeticijos ir etnogrupėje „Dainužė“. Dar anksčiau – 5-eri metai Lietuvos geologijos tarnybos folkloro ansamblyje „Apynys“. O kur dar prisidėjimas rengiant programas Dainų šventėms (su ansambliu dalyvauta trijose respublikinėse), nuolatinis dalyvavimas tradicinėse Klaipėdos rajono folkloro ansamblių šventėse „Augo vuobelelė“, Rasų šventėse, Gargždų miesto šventėse, lietuvių dainuojamojo folkloro atlikėjų festivalyje-konkurse „Grįžulai“ ir dar daug kitur. Kita veiklos pusė – ne kaip folkloro ansamblių dalyvės, o kaip renginių organizatorės: tai ir konkursas „Tramtatulis“, rajono etninės kultūros olimpiada, „Dainų dainelės“ konkursai, dainų konkursas „Augino močiutė“ ir dar daugelis kitų. Nors ne viskas suminėta, tačiau sąrašas ir taip nemažas.
„Kai širdžiai miela, artima, neskaičiuoji, kiek tam atiduota laiko, eini ir darai, – sako Irena, – ir tai ne kokia varginanti našta, o gal labiau atvirkščiai – sielos atgaiva.“ Jokia folkloro programa neįsivaizduojama be tautinio kostiumo. I. Barbšienei teko dalyvauti ne tik žemaičių, bet ir Mažosios Lietuvos tautinių kostiumų pristatymo programoje, nes ji turi abu kostiumus. Moterims, kurios dažnai skundžiasi, kad nėra kuo apsivilkti, nors spintoje pakabos svyra nuo drabužių gausos, Irena pataria vilktis tautinį kostiumą – tiks ir į teatrą, ir į koncertą ar bet kokią kitą šventę. „Ką jau bekalbėti apie Respublikines dainų šventes – kai matai tūkstančius žmonių su tautiniais kostiumais, apima sunkiai žodžiais nusakomas bendrystės jausmas, pasididžiavimas savo tauta“, – džiaugiasi pašnekovė.
Galimybė sutikti daugiau bendraminčių
Klausiu pašnekovės, kurie metai pagal vykdytas veiklas artimesni – 17 metų pedagoginės veiklos kaip auklėtojos, mokytojos ar 28 metai rajono Savivaldybės Švietimo ir sporto skyriuje? „Kiekviena iš šių sričių turi savo privalumų ir trūkumų, – pripažįsta pašnekovė. – Šiaip „dūšiai“ lyg artimesnis pedagoginis darbas, tačiau darbas rajono Savivaldybėje suteikė daug naujų pažinčių su puikiais žmonėmis, pavyko sutikti daug bendraminčių.“
Iš kraštiečių Irenai ypač malonu bendrauti su endriejaviške pedagoge Laima Kazragiene, už galimybę realizuoti savo pomėgius dėkinga „Cyrulelio“ ilgamečiam vadovui Vidmantui Radavičiui, visada malonu susitikti su kitų folkloro ansamblių nariais, etninę kultūrą propaguojančiais ikimokyklinių įstaigų ir mokyklų pedagogais. Iš nevietinių turbūt didžiausią įspūdį yra palikusi Zita Kelmickaitė, nors ir ne tiek daug teko bendrauti.
Irenai patikėta garbė atstovauti savo kraštui Lietuvos etninės kultūros ugdytojų sąjungoje, kurios valdybos nare yra išrinkta, pačiomis paskutinėmis lapkričio dienomis dalyvavo šios sąjungos konferencijoje ir suvažiavime Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje. Savivaldybėje kuruojanti etninę kultūrą vyr. specialistė Indrė Sliužinskaitė teigia: „Irena Barbšienė ilgus metus yra pagrindinė Klaipėdos rajono švietimo įstaigų etninės kultūros ugdytojų telkėja, globėja ir pagalbininkė darbuose, projektuose ir švietime.“

Apie DI – žemaitiškai…
Ar bus kam perduoti etnokultūros tradiciją kitoms kartoms? Paklausiau siūlydamas grįžti prie to, nuo ko pradėjome pokalbį. Irena sako mananti, kad etninė kultūra kaip tik šiuo metu išgyvena tam tikrą pakilimą, tik gal įgauna įvairesnių reiškimosi formų: ugdymo įstaigos dirba pagal parengtas etninės kultūros programas, rajonuose ir miestuose jungdami po keletą įstaigų vykdomi etnoprojektai, vyksta patrauklios televizijos laidos. Vien mūsų rajone veikia aštuoni folkloro kolektyvai. O štai Gargždų kultūros centro Kvietinių skyriaus folkloro ansamblyje „Kveitys“ dalyvauja ne tik pavieniai nariai, bet ir puikios šeimos.
Žinoma, lieka nemažai spręstinų problemų, apie kurias kalbėta jau minėtame suvažiavime sostinėje. Gerai, kad etninė kultūra integruojama į mokomuosius dalykus, tačiau rezultatas priklauso nuo pedagogo galimybių ir noro, galėtų būti ir kaip atskiras mokomasis dalykas, bet trūksta tam pasirengusių mokytojų. Didžia dalimi etninės kultūros puoselėjimas laikosi ant mėgstančių šią sritį ir išpažįstančių jos vertybes gyvenime. Kad nebaigtume liūdna gaida, Irena pateikia tokį pavyzdį: „Veterinarijos specialistas profesorius Antanas Bernatonis vadovavo tuometinio VISI (Vilniaus inžinierinio statybos instituto) folkloro ansambliui, jo sūnus Aidas, inžinierius, groja ansamblyje, pastarojo sūnus Antanas, globalaus verslo forume skaitydamas pranešimą apie DI (dirbtinį intelektą), įterpė ir žemaitiškos šnekos… „Štai kaip viskas kinta, bet išlieka tai, kas esminga“, – reziumuoja Irena.

Kalbėjosi
Egidijus ŽIEDAS

„Kai širdžiai miela, artima, neskaičiuoji, kiek tam atiduota laiko, eini ir darai, – sako Irena, – ir tai ne kokia varginanti našta, o gal labiau atvirkščiai – sielos atgaiva.“ Jokia folkloro programa neįsivaizduojama be tautinio kostiumo. I. Barbšienei teko dalyvauti ne tik žemaičių, bet ir Mažosios Lietuvos tautinių kostiumų pristatymo programoje, nes ji turi abu kostiumus. Moterims, kurios dažnai skundžiasi, kad nėra kuo apsivilkti, nors spintoje pakabos svyra nuo drabužių gausos, Irena pataria vilktis tautinį kostiumą – tiks ir į teatrą, ir į koncertą ar bet kokią kitą šventę.