Dirbtinis intelektas negali tapti mechanizmu, neutralizuojančiu kūrybinį procesą

Vilniaus universiteto Duomenų mokslo ir skaitmeninių technologijų instituto profesorė Valentina DAGIENĖ įsitikinusi, kad turime išlaikyti aktyvų vaidmenį priimant sprendimus, kad DI netaptų mechanizmu, neutralizuojančiu kūrybinį procesą.
– Dirbtinis intelektas vis labiau tampa mūsų kasdienybės dalimi. Kaip vertinate šią tendenciją ir kokius pokyčius tai atneš visuomenėje – ar matote tai labiau kaip teigiamą ar labiau įvairiomis rizikomis pasižymintį procesą?
– Dirbtinis intelektas (DI) tikrai tampa vis svarbesne kasdienybės dalimi, ir tai atneša tiek teigiamų pokyčių, tiek tam tikrų rizikų. Teigiamai vertinu tai, kad DI gali žymiai pagerinti mūsų gyvenimo kokybę – nuo personalizuotų paslaugų, sveikatos priežiūros pažangos, efektyvesnio darbo procesų valdymo iki edukacijos ir inovacijų. Pavyzdžiui, DI įrankiai gali padėti automatizuoti kasdienes užduotis, palengvinti mokymosi procesą ir netgi suteikti naujų galimybių mažinti nelygybę, nes DI gali greičiau suteikti prieigą prie išteklių.
Tačiau šis procesas taip pat atneša rizikų, ypač susijusių su duomenų saugumu, privatumu ir etiniais klausimais. Pavyzdžiui, DI gali sukelti darbo vietų praradimą dėl automatizacijos, iššūkių, susijusių su neteisingu duomenų naudojimu arba neskaidrumu priimant sprendimus. Taip pat svarbu užtikrinti, kad DI būtų naudojamas atsakingai, kadangi yra rimtas pavojus sustiprinti socialines nelygybes arba naudotis manipuliacijoms.
Apskritai, nors rizikos egzistuoja, manau, kad su tinkamu reguliavimu ir etiniais pagrindais DI potencialas gali būti labiau teigiamas nei žalingas. Svarbu, kad visuomenė būtų pasirengusi šiems pokyčiams, o švietimo sistema, mokytojai ir specialistai imtųsi aktyvios pozicijos mokydami ir formuodami atsakingą DI naudojimą.
Ką tik perskaičiau naujausią Yuvalio Noaho Harari knygą „Nexus“: Trumpa informacinių tinklų istorija nuo akmens amžiaus iki dirbtinio intelekto eros, joje nagrinėja informacinių tinklų evoliucija ir jų poveikis visuomenei. Harari analizuoja, kaip informacija formavo civilizacijas, politines sistemas ir socialines struktūras, pradedant nuo pirmųjų žmonių bendravimo formų iki dabartinės technologijų ir dirbtinio intelekto eros. Jis pabrėžia, kaip žinios, galia ir tiesa buvo susijusios per visą žmonijos istoriją. Autorius įspėja apie egzistencinius rizikos faktorius, kuriuos sukelia dirbtinis intelektas ir dezinformacija, tačiau taip pat mato galimybes kolektyviniam pažangai, jei sugebėsime tinkamai valdyti šiuos iššūkius. Harari ragina permąstyti technologijų, tiesos ir žmogaus pusiausvyrą, pateikdamas kritinį požiūrį į ateitį, kurią formuoja galingi informaciniai tinklai. Harrari rašo, kad atsidūrėme ties didžiulio virsmo slenksčiu ir tik mūsų visų gebėjimas suvaldyti informaciją lems, ar nauji nenuspėjami informaciniai tinklai, dalyvaujant Nežmogiškam protui, veiks drauge su žmonių civilizacija ir išliksime.
– Daugelis galvodami apie DI plėtrą labiausiai bijo, kad DI stipriai pakeis mūsų ekonomiką, o daugelį darbų, esančių rinkoje, tiesiog išstums. Ar šios baimės pagrįstos?
– Baimės dėl DI plėtros ir jo poveikio darbo rinkai yra pagrįstos, tačiau jos dažnai yra ne visai aiškiai suprantamos. DI tikrai gali pakeisti daugelį darbo vietų ir procesų, tačiau tai nereiškia, kad visos darbo vietos bus tiesiog išstumtos. Daug kas priklausys nuo to, kaip visuomenė ir ekonomika sugebės prisitaikyti ir naudotis DI teikiamomis galimybėmis.
Harari savo knygoje „Nexus“ pabrėžia, kad technologijos gali pakeisti ekonomikas, tačiau jų įtaka nėra tik apie darbo vietų praradimą. Autorius mano, kad dėl DI galės atsirasti naujos darbo vietos ir pokyčiai, tačiau taip pat atsiras ir didesnė priklausomybė nuo technologijų, kurios gali sukelti socialines problemas, jeigu nebus užtikrinta teisinga jų kontrolė ir valdymas.
Ekonomistai, kaip ir Harari, pabrėžia, kad esminis iššūkis yra ne pats DI, bet tai, kaip visuomenė ir švietimo sistema pasirengs šiems pokyčiams. Pavyzdžiui, McKinsey Global Institute prognozuoja, kad iki 2030 metų apie 375 milijonai darbuotojų gali prarasti savo darbą dėl automatizacijos ir DI, tačiau taip pat įmanoma, kad atsiras ir naujos profesijos, reikalaujančios naujų įgūdžių. Tai rodo, kad šių pokyčių nebus galima sustabdyti, tačiau jie gali būti valdomi. Ekspertai įspėja, kad DI gali sukelti didesnį nelygybės augimą, nes aukštos kvalifikacijos darbo vietos ir pelningos pramonės gali pasinaudoti DI pranašumais, o mažiau kvalifikuoti darbuotojai gali patirti sunkumų. Todėl labai svarbu, kad švietimo politikai pasirūpintų strategijomis, kurios padėtų darbuotojams įgyti reikiamus įgūdžius, kad jie galėtų prisitaikyti prie sparčiai kintančios darbo rinkos.
– Ar vadindami DI intelektu, mes, iš esmės, neredukuojame to, kas protinga, į tai, kas yra efektyvu, greita ir orientuota į rezultatą? Žmogus dažnai tampa vis labiau orientuotas į procesų atlikimą, bet ne į jų apmąstymą. Kaip būtų galima protingai naudotis DI, kad jis nesumažintų gebėjimo pačiam priimti sprendimus ir juos reflektuoti?
– Vadindami DI „intelektu“, mes tikrai galime būti linkę sumenkinti šią sąvoką iki efektyvumo ir greičio, orientuodamiesi į rezultatus, tačiau tai nereiškia, kad DI turi būti vertinamas tik kaip mechanizmas, skirtas optimizuoti procesus. Matant šią tendenciją, svarbu pabrėžti, kad DI dažnai naudojamas sprendimų palaikymo sistemose, reklamoje, versle ir pramonėje, kur jis daugiausia veikia pagal algoritmus ir duomenis, o ne per žmogaus kūrybinį mąstymą. Tai gali paskatinti žmones tapti orientuotais tik į greitus sprendimus ir tiesioginius rezultatus, nepaliekant erdvės giluminiam apmąstymui. Kad DI nesumažintų mūsų gebėjimo priimti sprendimus ir reflektuoti, svarbu jį naudoti tik kaip įrankį, o ne kaip galutinį sprendimų priėmėją. DI turėtų būti vertinamas kaip pagalbinė technologija, kuri padeda analizuoti duomenis ir pateikti pasiūlymus, tačiau galutiniai sprendimai turi būti paliekami žmogaus atsakomybei. Naudojant DI protingai, reikėtų užtikrinti, kad jis papildytų mūsų gebėjimą kritiškai mąstyti ir kurti sprendimus, o ne juos visiškai pakeistų.
Tai reiškia, kad turėtume išlaikyti aktyvų vaidmenį priimant sprendimus, kad DI netaptų mechanizmu, kuris neutralizuotų kūrybinį procesą. Pavyzdžiui, mokymosi ir refleksijos procesai galėtų būti skatinami per užduotis, kurios reikalauja žmogaus sprendimo priėmimo, net jei DI padeda apdoroti didelius duomenų kiekius. Be to, svarbu skatinti žmones dirbti su DI kaip su partneriu, kuris padeda jiems geriau suprasti problemas, tačiau neperima jų vaidmens mąstyme ir kūryboje. Tai užtikrins, kad DI nesumažins žmogaus gebėjimo savarankiškai mąstyti ir priimti sprendimus.
Kaip DI gali paskatinti mokymosi proceso ir ugdymo kokybę?
Dirbtinis intelektas turi didelį potencialą skatinti mokymosi proceso ir ugdymo kokybę įvairiais būdais:

• Personalizuotas mokymas: DI gali padėti pritaikyti mokymosi turinį kiekvienam mokiniui pagal jo poreikius, žinių lygį ir mokymosi stilių. Algoritmai gali analizuoti mokinio atsakymus ir pateikti individualizuotas rekomendacijas, pritaikydami užduotis ir pamokas kiekvienam asmeniškai, taip užtikrinant efektyvesnį mokymąsi.
• Greitesnė ir tikslinė pagalba: DI įrankiai gali greitai suteikti grįžtamąjį ryšį apie mokinio progresą, identifikuodami silpnąsias vietas ir suteikdami papildomas užduotis, kurios padeda sustiprinti reikiamas žinias. Tai leidžia mokytojams daugiau dėmesio skirti mokiniams, kuriems to, iš tiesų, reikia.
• Mokytojo darbo palengvinimas: DI įrankiai gali palengvinti mokytojų darbą, suteikdami jiems naudingų duomenų, kurie padeda geriau suprasti mokinių poreikius ir pasiekimus. Tai gali padėti mokytojams labiau susitelkti į kūrybiškas ir interaktyvias mokymo metodikas, o ne į kasdienes administracines užduotis.
• Prieiga prie išteklių ir informacijos: DI gali pagerinti prieigą prie mokymosi išteklių. Naudodami natūralios kalbos apdorojimo algoritmus, mokiniai gali greitai ir e fektyviai rasti reikalingą informaciją arba gauti atsakymus į klausimus, kurie juos domina, taip paspartindami mokymosi procesą ir labiau įsigilindami į temą.
• Skatinimas kūrybiškumui: DI gali ne tik padėti mokiniams atlikti užduotis, bet ir skatinti juos kurti naujas idėjas. Naudodami įrankius, pavyzdžiui, automatizuotas projektavimo platformas arba tekstų generavimo modelius, mokiniai gali lavinti savo kūrybiškumą ir išbandyti naujas idėjas, nes DI tampa pagalbininku, o ne tik atlikėju.
  Atsižvelgiant į šias galimybes, DI gali prisidėti prie mokymo kokybės gerinimo, padedant tiek mokytojams, tiek mokiniams. Svarbu, kad DI būtų naudojamas kaip pagalbinė priemonė, kuri tik tobulina tradicinį mokymo procesą, o ne jį pakeičia.
  – Kokie yra pagrindiniai iššūkiai, susiję su DI diegimu švietime? Ar yra pavojus, kad DI gali tik dar labiau išryškinti socialinę ir ekonominę nelygybę švietimo tinkle, o gal atvirkščiai padėti ją įveikti?
  – Diegiant DI švietime kyla keletas svarbių iššūkių, kuriuos būtina spręsti siekiant maksimaliai išnaudoti jo potencialą. Pirmiausia, socialinė ir ekonominė nelygybė gali tapti dar didesniu iššūkiu, nes ne visi mokiniai turi vienodas galimybes prieiti prie DI išteklių. Diapazonas tarp skirtingų švietimo įstaigų, regionų ir net šalių gali sukurti skirtumus tiek dėl technologijų prieinamumo, tiek dėl DI žinių ir įgūdžių, kas galiausiai gali tik sustiprinti nelygybę. Tai galėtų lemti skirtingą mokinių pasirengimą naudotis DI, o tuo pačiu ir skirtingas galimybes sėkmingai įsisavinti šiuolaikinį švietimo turinį.
  Antra, privatumo ir duomenų saugumo klausimai kelia nerimą, nes DI sistemos dažnai renkasi ir apdoroja didelius kiekius asmeninių duomenų. Tai gali sukelti ne tik saugumo rizikų, bet ir susirūpinimą dėl teisingo ir skaidraus šių duomenų naudojimo. Be to, DI naudojimas gali sukelti priklausomybės nuo technologijų problemą, kai mokiniai ir mokytojai pernelyg pasikliauja algoritmais, užuot ugdę kritinį mąstymą ir sprendimų priėmimo gebėjimus.
  Tačiau DI taip pat turi potencialą padėti įveikti kai kurias iš šių problemų, jei jis bus naudojamas teisingai. Pavyzdžiui, personalizuotas mokymas, kurį DI gali pasiūlyti, gali padėti mokiniams su skirtingais gebėjimais ir iš įvairių socialinių sluoksnių pasiekti geresnių rezultatų. Tai galėtų sumažinti socialinę nelygybę, nes technologijos suteikia galimybę pritaikyti mokymo metodus pagal individualius poreikius ir lygį, taip padedant mokiniams, kurie galbūt anksčiau negaudavo pakankamo dėmesio.
  Apskritai DI gali padėti tiek sumažinti, tiek ir išryškinti nelygybę, priklausomai nuo to, kaip jis bus diegiamas ir naudojamas. Todėl svarbu, kad sprendimų priėmėjai ir švietimo institucijos užtikrintų sąžiningą prieigą prie DI ir kartu skatintų mokinių kūrybiškumą ir kritinį mąstymą, o ne tik technologijų naudojimą efektyvumui didinti.

Augustas KALINAUSKAS

vu.lt nuotr.