Išsipildžiusi kraštiečio, akademiko J. Lankučio svajonė: gyvenimas tarp knygų
Klaipėdos rajono savivaldybės Jono Lankučio viešosios bibliotekos naujos durys nušvito santūria akademiko Jono Lankučio (1925–1995) šypsena. Vasario 8 dieną iškiliajam kraštiečiui, Gargždų miesto garbės piliečiui būtų sukakę šimtas metų. Nei moksliniai pasiekimai, nei apdovanojimai, nei sėkminga karjera sostinėje nepajėgė užgožti literatūrologo, kritiko, gargždiškio dr. Jono Lankučio švarios, santūrios, pasitikėjimą skleidžiančios žemaitiškos prigimties.
Akademiko J. Lankučio darbai įvertinti dviem valstybinėmis premijomis, o 1995 m. jis buvo apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino trečiojo laipsnio ordinu. J. Lankutis po ilgos ir sunkios ligos mirė 1995 metų kovo 5 dieną. 2003 metais jam buvo suteiktas Gargždų miesto garbės piliečio vardas, o 2000 m. Klaipėdos rajono savivaldybės viešoji biblioteka pavadinta įžymiojo literatūrologo vardu.
Svarus kraštiečio žodis
Šviesaus atminimo ilgametis Gargždų kultūros namų direktorius Vytautas Rimavičius, daug pastangų įdėjęs, kad žymieji kraštiečiai literatai būtų įamžinti, savo knygoje „Jonas Lankutis – sūnus Gargždų ir Lietuvos“ pastebėjo, kad Jono žodis visada buvo svarus, aiškus, daug pasakantis. „Kalbėtojas neskubėjo, atrodė, kad prieš kiekvieną žodį jis giliai širdyje pasveria jo vertę. Ir tik po to ištaria. Susitikimas baigėsi, ir Jonas Lankutis taip pat neskubėdamas žengė nuo scenos į salę, kur jo laukė sesuo Marijona Lankutytė-Mažeikienė (visi, kas ją pažįsta, vadina Maryte), broliai Edvardas, Kazys (dar viena sesuo Jadvyga Lankutytė-Šiurienė dalyvauti negalėjo)“, – apie 1976 m. Gargždų kultūros namuose vykusio susitikimo su akademiku epizodą rašė V. Rimavičius.
Knygos autoriaus paminėti artimieji Jono gyvenime buvo labai svarbi atrama. Tėvų namuose išmokytas vertinti giminystę, gerbti vyresniuosius ir tapęs įžymiu literatūros tyrinėtoju, apsigynęs humanitarinių mokslų habilituoto daktaro vardą, vadovaudamas Lietuvių kalbos ir literatūros institutui, niekada neapleido savo gimtinės. Ir neužrietė nosies. Tiesa, dėl savo užimtumo, kaip prisimindavo sesuo Marytė, atvažiuodavo nedažnai.
„Kai baigė mokslus, su šeima kiekvieną vasarą atvažiuodavo vasaroti į Palangą, tada aplankydavo ir mus. Susirinkdavome visa šeima, kol buvo gyvi tėvai, o paskui pas Jadvygą Saulažolių kaime. Mums ta diena būdavo šventė, jo vieta prie stalo visada būdavo garbingiausioje vietoje, stalo galugalyje“, – minėtoje V. Rimavičiaus knygoje pasakoja Marytė. Beje, prieš kelerius metus iškeliavusi anapilin, bet palikusi šviesų atminimą: Jono seserį galėjai sutikti beveik kiekviename kultūros renginyje Gargžduose. Meilę kultūros renginiams, pagarbą dėdės atminimui ji įskiepijo ir gargždiškei dukrai Rimai.
Gargžduose, Kapų gatvėje (dabar Žemaitės – aut. pastaba), penkis vaikus auginusi Stanislavos ir Jono Lankučių šeima lenkė savo atžalas prie darbo, ypač pirmagimį Joną. Tėvas buvo geras siuvėjas, mama – namų šeimininkė, tad jis tuo metu buvo didžiausias mamos pagalbininkas. Tėvas norėjo sūnų išmokyti savo amato, tačiau mama, matydama Jono polinkį į mokslą, skatino jį mokytis.
Pasirinkimas: mokslo keliu
Šviesus motinos požiūris į mokslą nulėmė darbštaus ir atkaklaus sūnaus pasirinkimą: mokėsi Gargždų progimnazijoje, o 1947 m., peršokęs kelias klases, įstojo į Klaipėdos suaugusiųjų gimnaziją. Jo neeilinius gabumus netruko pastebėti moksladraugiai. Jonas Klaipėdoje vadovavo literatų būreliui, kurį šefavo lituanistė, rašytoja Pelagija Šepikaitė. Logiką gimnazistams dėstė gimnazijos direktorius, labai originalus mokytojas, poetas Salys Šemerys.
Paauglystėje savo draugui Vaclovui Blagniui, kartu su juo Gargždų pakraštyje ganydamas karves, Jonas buvo prasitaręs, kad „mamos giminėje buvęs vienas rašytojas. Jis kartu buvęs ir vyskupas, o jo pavardė Motiejus Valančius“. Būsimas literatūros kritikas prisipažino draugui, kad pats norėtų būti rašytojas, bet esą tam reikia ir daug fantazijos, ir daug mokslo. „Juk įdomu būtų, pavyzdžiui, skaityti knygą „Debesų laivu – aplink pasaulį?“ – svajojo Jonas.
Jonas, baigęs Klaipėdos suaugusiųjų gimnaziją, 1948 m. atvyko į Vilnių. Smalsus, sumanaus proto itin atsakingas jaunuolis jau žinojo, ką darys sostinėje. Jis įstojo į Vilniaus universiteto Filologijos fakultetą pasirinkdamas lietuvių kalbos ir literatūros studijas. 1956 m. apgynė filologijos mokslų kandidato disertaciją. Tolesnę mokslinę ir kūrybinę veiklą visam laikui susiejo su Mokslų akademijos Lietuvių kalbos ir literatūros institutu, kuriam vadovavo nuo 1984 iki 1993 metų.
Literatūrologas ir kritikas, dr. J. Lankutis domėjosi dramatinio pobūdžio literatūra, ypač dramaturgija, teatru. Iš viso parašė ir išleido per dvidešimt lietuvių literatūros procesą nagrinėjusių veikalų, teatro studijų bei kelias monografijas. Paskutinė J. Lankučio knyga „Egzodo dramaturgija“ išėjo jau po autoriaus mirties. Talentingo Jono vaikystės svajonė rašyti knygas išsipildė su kaupu.
Kūrėjo darbai buvo įvertinti dviem valstybinėmis premijomis, o 1995 m. jis buvo apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino trečiojo laipsnio ordinu. J. Lankutis po ilgos ir sunkios ligos mirė 1995 metų kovo 5 dieną.
„Taip jau nutiko, kad Šv. Jonų bažnyčioje, kai artimieji dar tiktai kaišė karstą gėlėmis, buvau pirmasis, priklaupęs prie velionio karsto. Atsisveikinimo apmąstymuose prabėgo visa virtinė šviesių prisiminimų apie nuoširdų draugą, atkaklų žemaitį ir pasididžiavimas Jono prasmingu gyvenimu, jo nuopelnais literatūros mokslui ir Lietuvos kultūrai“, – apie paskutinį atsisveikinimą V. Rimavičiaus knygoje prisiminimais dalijosi tas pats vaikystės draugas V. Blagnys, tuomet vilnietis mokytojas.
Tikroji inteligento prigimtis
Akademikas ypač vertino namų šilumą, daug meilės ir dėmesio skyrė savo vaikams – sūnui Kęstučiui ir dukrai Margaritai, taip pat vaikaičiams Jonui, Sigutei ir Juozui. Janina ir Jonas Lankučiai gražiai ir pagarbiai puoselėjo savo tautos kultūrą ir tradicijas, perteikė atžaloms pagarbą ir toleranciją kito žmogaus darbui ir pastangoms tobulėti bei siekti savosios svajonės.
Šviesaus atminimo Janina Lankutienė, daug metų „Pergalės“ (dabar „Metai“ – aut. pastaba) žurnale dirbusi redaktore, prisiminimuose apie vyrą visada akcentuodavo, kad keturiasdešimt metų trukusi santuoka buvo labai dosni. Pasak Janinos, šalia jos buvo ypatingai išmintingas, geras, jautrus ir rūpestingas vyras ir tėvas. Jis veltui nešvaistė laiko dėl smulkmenų, mokėjo dirbti, tobulėti, ilsėtis, kartu keliauti ir teikti visiems džiaugsmo.
„Jis mokėjo viskuo gėrėtis ir todėl Joną būdavo sunku išvesti iš pusiausvyros. Iš vyro lūpų retai išsprūsdavo piktesnis žodis. Turėdamas didelę humoro dovaną jis viską kažkaip apvaidindavo, žemaitiškai nusišypsojęs paversdavo juokais. Savo prigimtimi, man atrodo, Jonas buvo tikras inteligentas ir džentelmenas. Mandagus, pastabus, jis nepraleisdavo nepasakęs ką nors malonaus kitam“, – šiltai savo vyrą minėtoje V. Rimavičiaus knygoje prisiminė Janina.
Ypatinga tėvo šviesa išliko ir dukros Margaritos Lankutytės-Dautartienės atmintyje. Margarita labai anksti ir aiškiai žinojo, jog nori studijuoti lituanistiką. „Skaitydavome jo kabinete, kiekvienas savo fotelyje, kiekvienas savo knygą. Ypač daug reiškė pokalbiai su Tėvu. Jo nuomonė, minčių raiška, gerai nuteikiantis juokas, ypatingas geranoriškumas. Auklėjo ne tik žodžiu, bet ir labai išraiškinga tyla, atodūsiu, gestu“, – su meile prisimena dukra Margarita, nuoširdžiai puoselėjanti tėvo literatūrinį palikimą, daug metų nuolat palaikanti ryšį su Klaipėdos rajono savivaldybės J. Lankučio viešąja biblioteka.
Praėjusių metų gegužės mėnesį bibliotekos Endriejavo filiale surengtoje konferencijoje „Bibliotekai-85. Atminties ir ateities projekcijos“ Margarita skaitė jaudinantį pranešimą „Akademikas Jonas Lankutis: gyvenimas tarp knygų“. Ji atkreipė dėmesį, kad jos tėvas itin žavėjosi Vinco Mykolaičio-Putino asmenybe, savo pasaulėjauta kažkuo net buvo panašus į jį.
„Lankutynė“ vėl atgijo
2000 m. Klaipėdos rajono savivaldybės viešajai bibliotekai buvo suteiktas garbingas kraštiečio, akademiko Jono Lankučio vardas. Tarp bibliotekos ir J. Lankučio šeimos visada cirkuliavo nuoširdi bendrystės atmosfera. Šeima bibliotekai yra dovanojusi daug knygų, organizavusi įdomių susitikimų, niekada neaplenkdavo bibliotekos viešėdama Gargžduose. Tiek dukra Margarita, tiek bibliotekininkai savo biblioteką meiliai vadindavo „lankutyne“. Šiuos santykius itin puoselėjo tuometis direktorius Juozas Gutauskas ir pavaduotoja Diana Ciparienė. Porą metų, kai bibliotekai vadovavo dabar jau atleista direktorė, „lankutynės“ vardas skambėjo vis rečiau, J. Lankučio portretas buvo nukabintas ir nuo pagrindinės skaityklos sienos. Tačiau šis trumpas tamsusis periodas jau praeityje.
Šiemet Jono Lankučio viešosios bibliotekos kolektyvas prasmingai mini akademiko J. Lankučio atminimą. Jubiliejiniai bibliotekos renginiai, prasidėję jau pernai, tęsiami su nauja energija.
„Biblioteka dar pernai pradėjo ruoštis J. Lankučio 100-mečiui – pasipuošėme paradines bibliotekos duris jo portretu, o iškart po naujųjų išleidome jubiliejinius skaitytojų bilietus, kurie yra nemokami“, – gražiomis iniciatyvomis dalijasi bibliotekos direktorė Aurelija Butkutė-Norkevičienė. Beje, nuostabus poezijos ir muzikos vakaras praėjusią savaitę, sutraukęs didžiulį būrį žmonių, taip pat buvo skirtas akademikui atminti.
Kovo 27 d. (Tarptautinę teatro dieną) bibliotekoje vyks vakaras, skirtas J. Lankučio gimimo 100-osioms metinėms. Pranešimą apie kritiko darbo prasmę skaitys teatro kritikė, „Teatro žurnalo“ redaktorė Dovilė Zavedckaitė, atsiminimais dalinsis Margarita Lankutytė-Dautartienė, Saulius Žukas, Viktorija Daujotytė.
„Šiais metais bibliotekoje dar planuojama įrengti interaktyvią atminimo sieną (vietoj dabar esančios lentynos), taip pat akademiko 100-mečio gimimo proga dovana gargždiškiams – spektaklis pagal labiausiai J. Lankučio nagrinėtų autorių kūrinius“, – pasakoja bibliotekos vadovė A. Butkutė-Norkevičienė.
Dvi neišsipildžiusios idėjos
Prieš penkiolika metų bibliotekoje minint J. Lankučio 85-ąsias gimimo metines visapusiškesnį literatūros mokslininko portretą padėjo atskleisti dr. Petro Bielskio įžvalgos. Jo nuomone, J. Lankutis turėjo ypatingą Lietuvos jutimą, o jo laikysena ir elgsena – tolygi garbiajam vyskupui M. Valančiui. „Tad gargždiškiams vertėtų pagalvoti apie paminklą tauriai ir išmintingai J. Lankučio asmenybei“, – siūlė dr. P. Bielskis.
„Kaip būtų galima įprasminti J. Lankučio atminimą, jo darbų kūrybingą tąsą?“ – svarstė Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto dr. A. Martišiūtė-Linartienė, kai bibliotekoje buvo minimos 95-osios akademiko gimimo metinės. Ji pasakojo, kad Lietuvių literatūros institutas turi tris premijas. Tai yra buvusio direktoriaus, ilgamečio darbuotojo Algio Kalėdos (beje, 2019 m. ji skirta vertėjai, prof. Reginai Koženiauskienei, kuri iš lenkų kalbos išvertė Gargždų barono Eugenijaus Renės poezijos knygą „Žemaitiški vaizdeliai“). Kita premija yra Vytauto Kubiliaus, skiriama kritikams. „Taip pat turime ir kūrybiškiausios knygos premiją. Manyčiau, kad kartu su jūsų viešąja biblioteka ir labai energinga akademiko šeima vertėtų pagalvoti apie Jono Lankučio premiją, kuri būtų skiriama už teatro, dramaturgijos tyrinėjimus“, – pasiūlymą prieš penkerius metus išsakė Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto vadovė.
Kol kas nei dr. P. Bielskio, nei dr. A. Martišiūtės-Linartienės puikios idėjos neįgyvendintos. Prasmingos mintys kartais pasiklysta darbų kasdienybėje. Nepasiklysta tik žmonių atmintis.
V. Rimavičiaus knygoje „Jonas Lankutis – sūnus Gargždų ir Lietuvos“ irgi prisiminimais dalijosi vaikystės draugas, dabar jau šviesaus atminimo Aleksandras Skuodas: „Noriu pabrėžti, kad Jonas buvo tikras lietuvis, tikras patriotas. Pasiekęs aukštąjį išsilavinimą dirbo savo Tėvynei Lietuvai.“ Žmonių atsiminimai kartais yra vertingesni nei didingi paminklai.
Vilija BUTKUVIENĖ
AUTORĖS nuotr.
