Pagrindinis atkirtis – bendruomeniškumas, buvimas savo valstybės piliečiu
Dezinformacija sklistų lėčiau arba jos būtų mažiau nei yra dabar, jei kasdieniame gyvenime naudotumėmės sveika nuovoka ir nepamirštume informacinės higienos. Tuo įsitikinęs karybos ir dezinformacijos ekspertas Darius ANTANAITIS, samprotaujantis, kad bet kurio Lietuvos žmogaus sąmoningas apsisprendimas gyventi ne tik asmeninį gyvenimą ir spręsti jo problemas, bet būti pilietiškam mus daro gerokai stipresnius.
Svarbu operaciniai planai
– Kartais, o ypač pastarųjų įvykių kontekste, kai Pabradėje įvykus nelaimingam atsitikimui žuvo keturi JAV kariai, atrodo, kad galime būti vos kelių politinių klaidų ar vidinių JAV politikos susipykimų atstumu nuo karių atitraukimo iš Lietuvos. Kiek realus yra toks scenarijus nepalankiai susiklosčius įvykiams? Ar taip galėtų nutikti ir su Vokietija ar kitais NATO sąjungininkais?
– Pirmiausia NATO kariai yra dislokuojami pagal operacinius planus, todėl jeigu įvyko koks nors nelaimingas atsitikimas, tai nėra priežastis atitraukti karius, nes vis dėlto nei JAV kariuomenė, nei Vokietijos kariuomenė nėra taip lengvai paveikiamas darinys, kad vienas įvykis jau verstų galvoti apie atsitraukimą. Todėl manau, kad šiuo atveju žymiai svarbiau yra operaciniai planai ir veikimas pagal operacinius planus. Kariai atitraukti iš Lietuvos gali būti tik trimis atvejais – pirma, jeigu valstybė, kuri atsiuntė karius, susiduria su kokiomis nors problemomis ir tie kariai yra reikalingi savo valstybės saugumui užtikrinti. Antra, jeigu pasikeičia geopolitinė situacija ir tų karių čia jau nebereikia, ir trečia, kai tos valstybės Vyriausybė, kurioje yra kariai, paprašo ir tada jie privalo palikti valstybės teritoriją.
– Bet turint mintyje visus svertus, kuriuos dabar turi JAV ir D. Trumpo administracija bei kaip greitai keičiasi JAV užsienio politika ir jos kryptys – nuo Panamos kanalo, Grenlandijos, muitų karo su Kanada iki Ukrainos ir Izraelio, ar galėtume tvirtai teigti, kad vis dėlto D. Trumpas negalėtų vienas priimti ar bent bandyti priimti tokių sprendimų?
– Vėlgi mes dažnai labai mėgstame įsimylėti kokią nors vieną šalį arba lyderį ir po to staiga sumaišyti jį su purvais arba net demonizuoti, tačiau net ir tas pats D. Trumpas veikia savo valstybės vardu, taigi taip, kad tai, ką jis daro, būtų naudinga JAV. Taigi jeigu kažkas yra naudinga Amerikai, jis tai ir padarys, nes jis yra išrinktas ne Lietuvai, ne Grenlandijai, ne Belgijai ar Mozambikui – jis yra išrinktas būtent JAV piliečių tam, kad gintų jų interesus.
Atsikratyti nepilnavertiškumo komplekso
– Kiek plačiojoje visuomenėje jau yra įsigalėjęs supratimas, kad karinis konfliktas Lietuvoje po 5, 10 ar 15 metų gali tapti tikrove? Kaip reikėtų ruoštis tokiam scenarijui ir ką pirmiausia reikėtų daryti karo atveju?
– Kad karas kažkada bus Lietuvos teritorijoje, tai yra faktas. Jis yra pagrįstas tiesiog statistika. Įvairiais skaičiavimais remiantis, karas sudaro iki 60 proc. visos Europos istorijos – todėl taika yra ne duotybė ar taisyklė, o veikiau išskirtinumas. Lietuva lygiai taip pat per pastaruosius tris šimtus metų ilgesnį laiką buvo okupuota. Todėl mums labai svarbu turėti sąjungininkų ir būti pasiruošusiems patiems, nes tas pats Izraelis yra stiprus tikrai ne tik dėl sąjungininkų, nors JAV iš tiesų yra labai stiprus sąjungininkas. Arba, tarkim Singapūras, kuris turi fantastiškai stiprią kariuomenę, nors pagal dydį tai yra tik palyginti nedidelė valstybė, bet jos įtaka pasaulyje yra tokia milžiniška, kad niekas nenorėtų pulti Singapūro, nes tai labai stipriai atsilieptų ir finansų rinkoms. Todėl aš manau, kad mums svarbiausia yra atsikratyti nepilnavertiškumo komplekso ir nuolat vystyti savo raumenis bei protą.
– O jeigu kalbėtume apie atskirą asmenį, kaip reikėtų ruoštis, nuo ko reikėtų pradėti? Visi kalba, kad svarbu turėti pabėgimo krepšį, tačiau kaip dar galima būtų pasiruošti karo pavojui individualiai?
– Mes pernelyg dažnai galvojam, kaip pabėgti nuo karo, bet ne ką daryti, kad karas niekada neprasidėtų. Pabėgti mes visą laiką spėsim, bet pabėgimas tikrai nėra išeitis. Tad pats pagrindinis dalykas būtų bendruomeniškumas, buvimas savo valstybės piliečiu. Ukraina buvo užpulta, kadangi buvo labai stipriai pasidalijusi. Šalyje iš tiesų vyravo didžiulė nostalgija Rusijai ir Sovietų sąjungai. O kodėl buvo užpultas Sakartvelas? Lygiai dėl tos pačios priežasties – pilietinė visuomenė buvo pakankamai suskaldyta ir silpna. Todėl paprastas pilietis, galbūt jis net neturės pabėgimo krepšio, gal jis nemiegos ant šovinių dėžių, bet jis iš tikrųjų bus pilietiškas, jei aktyviai dalyvaus savo valstybės gyvenime. Tokiu atveju su kiekvienu sąmoningu apsisprendimu gyventi ne tik asmeninį gyvenimą ir spręsti jo problemas mes jau automatiškai tapsime gerokai stipresni.
Taikomasi į silpnąsias puses
– Kalbant apie lemtingą įvykį Pabradėje ir JAV karių žūtį, kokios labiausiai tikėtina Rusijos reakcijos sulauksime ir su kokiais dezinformacijos srautais susidursime?
– Be jokios abejonės, Rusija tai tikrai išnaudos. Tačiau, mano žiniomis, Baltarusija šiuo metu yra dar labiau išsigandusi, nes ji vis geriau supranta, kokia karinė galia stovi prie jos sienų. Tačiau Rusijos propaganda veikia tiek, kiek mes patys ją skaitom arba kalbam rusiškai ir skaitom rusiškai. Jeigu mes neskaitom rusiškai, tada bet kuriuo atveju propaganda yra bevertė, nes ji tiesiog negali pasiekti žmonių protų ir širdžių.
– Kokie pagrindiniai dezinformacijos naratyvai šiuo metu yra skleidžiami apie karą Ukrainoje? Pavyzdžiui, praėjusiais metais Lietuva dažnai buvo vadinama „mažąja agresore“ ar valstybe, siekiančia išprovokuoti Rusiją ir tapti „patrankų mėsa“.
– Be abejo, bus taikomasi į mūsų silpnąsias vietas – į tai, kad mes neva tampame poligonu, tampame taikiniais, kad mes niekam nereikalingi ir pan. Nors per tą nereikalingumą mes tapome tikrai labai svarbia Europos valstybe, kuri gyvena gerokai geriau negu bet kuri Rusijos sritis arba ir pati Rusija.
Randama naudingų vietinių idiotų
– Kokius pagrindinius dezinformacijos naratyvus šiuo metu pastebime mūsų sąjungininkų – Europos ir JAV atžvilgiu?
– Rusams iš tiesų yra labai sunku atakuoti Europą dėl paprasčiausios priežasties – Europa kalba aibe kalbų, o rusai kalba tik rusų kalba. Tad tam, kad būtų galima efektyviai atakuoti, jiems reikia išmokti vietinę kalbą ir kalbėti įtaigiai. Jeigu rusas kalbės belgiškai arba flamandiškai, tai, be abejo, jis kalbės su akcentu ir nebus patikimas, todėl yra randama naudingų vietinių idiotų, pavyzdžiui, Vokietijoje tai visokie buvę komunistai, kurie blaškosi su raudonomis vėliavomis ir nori vėl gyventi kaip prieš 50 metų, nors visas pasaulis jau yra visiškai kitoks. Taip pat įvairios kitos organizacijos, kurios iškelia keistas idėjas, kad skiepai nuo COVID-19 nėra veiksmingi ir pan. Taigi čia patenka visi antimoksliniai dalykai. Taip pat įvairios sektos, kurios telkiasi aplink vieną lyderį – rusai nuolat ieško tokių dalykų ir išnaudoja juos savo tikslams, kadangi šie žmonės iš principo nepasitiki valstybe ir esamomis struktūromis, todėl juos lengva palenkti kitos valstybės tikslams. Arba, pavyzdžiui, kaip ir anksčiau Sovietų sąjunga, taip ir dabar Rusija labai palaiko žaliąjį judėjimą tam, kad sustabdytų vienos ar kitos NATO bazės statybą arba branduolinės energetikos projektus.
– Taip, šis naratyvas yra tikrai dažnas – jeigu, pavyzdžiui, yra kuriama kokia nors strateginė komunikacija ar energetika, kaip, pavyzdžiui „Independence“ projektas Klaipėdoje, tada Rusija deda visas pastangas, kad tai sustabdytų, ir prisidengia ekologija, bet iš tikrųjų siekia visai kitų tikslų.
– Esminis dalykas čia, kad bet koks naratyvas visada remia tos valstybės strateginius tikslus ir interesus. Jeigu mes pažiūrėsime, ko reikia rusams – jiems reikia parduoti daugiau naftos ir daugiau dujų. Jeigu jie pasiekia, kad Europa atsisako savo branduolinės energetikos, atsisako kalnakasybos ir naftos bei dujų išgavimo, o pramonė tuo metu stagnuoja ir reikalinga energija yra perkama iš Rusijos, tokiu būdu mes patys sumokam rusams už dezinformaciją, kurią galiausiai patys ir sukramtom.
Nepamiršti informacinės higienos
– Dažniausiai žmonės, nedirbantys žiniasklaidoje ir nesusiduriantys su viešojoje erdvėje sklindančiais naratyvais, rimtai nevertina dezinformacijos keliamo pavojaus – kaip mokytis atpažinti melagienas ir nepakliūti į jų spąstus? Ypač, jeigu asmuo neskaito ir nepasitiki didžiąja žiniasklaida?
– Tie, kurie neskaito sisteminės žiniasklaidos, jau automatiškai nepasitiki ir valstybe, tokiu būdu jie natūraliai ieško alternatyvių informacijos šaltinių, kurie yra kupini klaidingos informacijos. Šie žmonės taip pat nepasitiki ir kitomis valdžios institucijomis, todėl būtent dėl tos pačios priežasties jie ieško ir alternatyvių gydymo priemonių, nes nepasitiki sveikatos apsauga ir sugalvoja, pavyzdžiui, tokių dalykų, kaip gerti peroksidą, kuris suardo vidaus organus. Jie taip pat nepasitiki ir teisėsauga, todėl sugalvoja savo linčo teismus.
– Ką dar kiekvienas galime padaryti, kad dezinformacija sklistų lėčiau arba kad jos būtų mažiau nei yra dabar?
– Visų pirma reikia naudotis sveika nuovoka, antra, nepamiršti informacinės higienos. Dažnai būna, kad jeigu mes pradedam ieškoti informacijos ir randam, kad šimtas šaltinių patvirtino, bet vienas šaltinis oficialiai nepatvirtino, tai mes pradedam tikėti tuo vienu vieninteliu. Tad mano patarimas paprastas – naudoti sveiką nuovoką ir informacinę higieną. Jeigu mes laikomės sveikatos higienos, lygiai taip pat turi būti ir proto higiena. Taigi turime mažiau klausytis rusiškų šaltinių, mažiau skaityti rusiškai, daugiau būti lietuviais ir europiečiais, ieškoti informacijos lietuvių kalba, vokiečių, prancūzų, ispanų, anglų kalbomis ir daugiau integruotis į Europą, o ne į Smolensko sritį.
Kalbėjosi Augustas KALINAUSKAS
ve.lt nuotr.
