Gargždus vertinanti aktorė G. Rusteikaitė: scenos dovanos ir vidiniai atradimai
Jaunosios kartos teatro ir kino aktorė, buvusi gargždiškė gimnazistė Gintautė RUSTEIKAITĖ kūrėjos kelią pradėjo gimtinėje, o dabar kuria ir vaidina Valstybiniame Vilniaus jaunimo teatre. Savo jautrumu, atvirumu bei drąsa liudija apie teatro galią auginti žmogų. Pokalbyje Gintautė dalijasi savo kūrybinio kelio iššūkiais, vaikystės svajonių įkvėpimu, asmeniniu santykiu su scena bei mintimis apie jaunųjų kūrėjų vietą šiandieninėje Lietuvoje. Pasak aktorės, atradus tikrąjį pašaukimą galima kasdien iš naujo pasirinkti kurti iš širdies į širdį.
Įkvėpė vaikystės svajonės
– Kas lėmė sprendimą pasirinkti aktorės kelią? Ką ši profesija tau reiškia?
– Nuo pat vaikystės svajojau tapti aktore. Mėgau kurti įvairius žaidimus, kuriuose galėdavau įsikūnyti į vis kitus personažus. Manau, kad aktorystė – tai savotiškas žaidimas, kuriame gyveni kitų žmonių gyvenimus. Esu labai dėkinga savo tėvams, kurie mane dar septynmetę užrašė į dramos būrelį – tai tapo pirmuoju žingsniu mano kūrybiniame kelyje.
Nuo pat pirmųjų kartų, kai užlipau ant scenos, supratau – čia yra mano vieta. Vaikystėje ypač mėgau rengti pasirodymus, šokius ir koncertus artimiausiems – tėvams, seneliams.
Mane žavi tai, kad per vaidybą galiu „nugyventi“ daugybę kitų gyvenimų, pabūti kito žmogaus vietoje. Įsileisti į save svetimą skausmą, džiaugsmą, patirtį. Tik per aktorystę atrandu tiek daug – tai padeda auginti sąmoningumą, pastabumą ir jautrumą aplinkai. Tai – išskirtinė ir įkvepianti profesija.
Esu dėkinga Dievui už galimybę kurti. Kiekvieną dieną branginu tai, kad galiu dirbti darbą, kuris man teikia tiek daug prasmės ir džiaugsmo. Vis dažniau girdžiu, kaip mano bendraamžiai nusivilia savo profesijomis, o aš, priešingai, vis labiau vertinu savo pašaukimą. Tikiu, kad tai yra dovana, kurią verta puoselėti.
Kurti žmogui, kovoti su egoizmu
– Su kokiais iššūkiais susidūrei savo kūrybinio kelio pradžioje ir kaip juos įveikei?
– Nekantrumas, egoizmas ir baimė suklysti. Suvokiau, kad šiame kelyje ypatingai svarbu nuolat stebėti save. Kai įstojau į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, troškau būti geriausia, tačiau būtent tas siekis ir tapo mano pirmąja kliūtimi. Išsigandau, kai supratau, kad aplink mane – dar dvidešimt tokių pačių, kaip aš: jaunų, talentingų žmonių, ką tik pradėjusių kelią su ta pačia svajone – vaidinti. Tarpusavio konkurencija, baimė ir kiti stiprūs jausmai greitai tapo kasdienybe.
Po pusmečio palikau akademiją galvodama, kad aktorystė – jau nebe mano kelias, nors visą savo gyvenimą buvau apie ją svajojusi.
Dirbau padavėja kavinėje ir nebežinojau, kur pasukti toliau. Tuomet, kaip ir ne kartą anksčiau, į pagalbą atėjo mama – jos intuicija padėjo man išgirsti save. Ji pasiūlė dar kartą pabandyti. Labai bijojau, bet troškimas vaidinti buvo stipresnis. Po metų pertraukos perstojau iš Vilniaus akademijos į Klaipėdos – ten kursą rinko aktorius Valentinas Masalskis. Jo dėka įveikiau tuo metu mane slėgusias baimes. Jis mokė mus suprasti, kad egoizmas – tai amžina liga, su kuria privalome nuolat kovoti.
Ir gerai, kad visa tai nutiko. Kartais reikia pargriūti – nusibrozdinti, kad šiek tiek skaudėtų. Tik tuomet ateina svarbiausias momentas – sustoti, pažvelgti į save, suprasti, kur ir kodėl užkliuvai. Nuo čia prasideda tikrasis darbas su savimi – kai išmoksti žvelgti į save iš šalies. Su visais šiais iššūkiais susiduriu iki šiol, bet, mano manymu, tai neišvengiama šios profesijos dalis. Svarbiausia – nepamiršti jų pastebėti. Tik nuoširdumas, jautrumas ir atvirumas leidžia kurti iš širdies į širdį, o ne dėl asmeninių ambicijų. Negalima pamiršti, kad pirmiausia kuri žmogui.
Baimė suklysti – taip pat natūrali. Niekas nemėgsta būti kritikuojamas, bet tai – būtina profesijos dalis. Sveika savikritika padeda augti – ji ne žlugdo, o grūdina.
Gargždai – lopšys jauniesiems kūrėjams
– Esi buvusi Gargždų „Vaivorykštės“ gimnazijos gimnazistė. Kaip šio miesto kūrėjai, bendruomenė prisidėjo prie tavo, kaip asmenybės ir kūrėjos, augimo?
– Gargžduose tikrai gausu kūrybingų ir nuostabių žmonių. Kiekvieną kartą, kai sutinku gargždiškį, iškart jaučiu nuoširdumą ir paprastumą. Kūrybai didelę įtaką turėjo tai, kad buvo žmonių ir vietų, kur galėjome vaidinti – buvo sukurta terpė kūrybai.
Ypatingą kūrybinę dvasią Gargžduose palaiko mano mamytė Rasa Rusteikienė, Gargždų „Vaivorykštės“ gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, režisierė. Jos dėka žmonėms, norintiems kurti, visada buvo vieta, kur ateiti. Su ja mes statėme spektaklius ir kūrėme jaunųjų kūrėjų bendruomenę, už tai esu labai dėkinga. Ir daugelis dabartinių menininkų dėkoja tokiems žmonėms kaip ji, kurie, nepaisydami darbo valandų, atsidavė kūrybai. Sakau didelį ačiū visiems tiems, kurie taip atsidavę dirba vardan kūrybos. Gera kurti ir turėti tokią bendruomenę. Tai savotiška tarnystė.
Teatras gydo ir kviečia atsigręžti į save
– Kaip manai, koks yra teatro vaidmuo šiandieninėje visuomenėje?
– Manau, kad šiandien teatro vaidmuo visuomenėje yra ypač reikšmingas. Gyvename laikais, kai viskas vyksta greitai – informacija, technologijos, socialiniai tinklai, o dabar ir dirbtinis intelektas vis labiau keičia mūsų kasdienybę. Nors tai gali būti naudingas įrankis, jis negali pakeisti gyvo ryšio, tikros emocijos ir pažeidžiamumo, kurį suteikia teatras.
Teatras – tai viena iš nedaugelio vietų, kur žmogus dar gali susitikti su žmogumi be tarpininkų. Tai erdvė, kurioje žiūrovas kviečiamas ne tik stebėti, bet ir išgyventi, pajusti, atpažinti save. Teatras sugrąžina mus prie žmogiškumo, jautrumo, tikrumo, o to kartais pradeda trūkti pasaulyje, kuriame vis daugiau sprendimų priima algoritmai.
Manau, kad teatras šiandien ne tik atspindi visuomenę, bet ir ją gydo, kelia svarbius klausimus, kviečia nebijoti būti pažeidžiamiems. Tai vieta, kurioje iš tiesų sustojame ir prisimename, kas esame, kuo norėtume būti.
– Ar yra tam tikras žanras ar spektaklio tipas, kuris tau pačiai artimiausias? Kodėl?
– Nėra vieno konkretaus žanro ar spektaklio tipo, kuris būtų artimiausias – tai priklauso nuo momento ir mano gyvenimo etapo. Kartais jaučiu, kad norisi komedijos, lengvumo, kai viskas aplinkui yra sunku ar rimta. Kitą kartą, kai noriu susikaupti ir pasinerti į gilų emocinį išgyvenimą, mane traukia dramos. Tačiau labiausiai vertinu spektaklius, kuriuose, nepriklausomai nuo žanro, yra tikrumo ir nuoširdumo. Kai tiek aktoriai, tiek režisierius atiduoda visą save, kai pasirodymas nėra tik formos, bet tikra, gyva patirtis – tuomet jis tampa artimas ir man. Tai ne tik tam tikras žanras, o būtent ta kūrybinė energija, kurią gali pajusti.
Mano kūrybinis kelias dar visai naujas, todėl kol kas neturiu daug patirčių bagažo. Tačiau pirmasis mano postakademinis procesas buvo įspūdingas visomis prasmėmis. Turėjau nepaprastą galimybę dirbti su garsiu lenkų režisieriumi Krystianu Lupa spektaklyje „Užburtas kalnas“. Tai buvo itin įdomus, gilus ir filosofiškas procesas. Išmokau klausytis, laukti ir stebėti. Teatre ir kūryboje apskritai reikia kantrybės – neskubėti, išlaukti ir būti čia bei dabar. Aš esu gana nekantrus žmogus, todėl šis procesas man buvo labai reikalingas. Spektaklio trukmė – penkios valandos, su juo buvome išvykę į festivalį Zalcburge. Ten praleidome beveik mėnesį – tai buvo nuostabi patirtis. Sukūriau įdomų vaidmenį – mediumę Eleną, kuri kontaktavo su anapusybe, ir tai buvo tikras iššūkis ir įdomus atradimas man kaip aktorei.
Nuoširdumas ir nuolatinis tobulėjimas
– Kokios savybės būtinos geram aktoriui šiandien?
– Manau, kad geram aktoriui šiandien būtina daug skirtingų savybių. Teatras ir kinas šiandien vis labiau reikalauja, kad aktorius būtų tikras, kad jo pasirodymas būtų išgyventas, o ne tik atliktas. Žiūrovai jaučia netikrumą, todėl svarbu gebėti atsiskleisti ir būti atviram. Kita svarbi savybė – kantrybė. Kuriant vaidmenį ir dalyvaujant kūrybiniame procese reikia daug laiko ir kantrybės. Svarbu neskubėti, leisti personažui „augti“ tavyje. Taip pat svarbus atvirumas, nuoširdumas ir gebėjimas mokytis.
Aktorius turi nuolat tobulėti, priimti kritiką ir mokytis iš savo klaidų. Kūrybinis procesas yra nuolatinis atradimas, ir svarbu būti pasirengusiam priimti naujas idėjas, pasiūlymus. Ir, žinoma, empatija – gebėjimas įsijausti į kitus žmones, suprasti jų pasaulį ir patirtį. Tai leidžia aktoriui kurti tikrus, jausmingus ir gilų įspūdį paliekančius vaidmenis. O svarbiausia, kad per nuoširdumą įvyksta susitikimas su žiūrovu.
– Kaip ruošiesi naujam vaidmeniui?
– Turiu tam tikrus ritualus, kurie man padeda įsijausti į personažą. Pirmiausia, iš pradžių visada mąstau apie tai, ką turiu savyje, ką galiu panaudoti savo personažui kurti. Dažnai atrandu tam tikras savybes ar patirtis, kurios man padeda kurti ryšį su vaidmeniu. Manau, kad kiekvienas personažas turi tam tikrą ryšį su mumis, nes mes visi turime kažką, ką galime pridėti kurdami kitą asmenybę.
Stengiuosi surasti garso takelį, kuris rezonuoja su personažo jausmais ir nuotaika. Muzika padeda man atverti vaizduotę, sukuria tam tikrą ritmą, kuris kartais netgi sufleruoja personažo eiseną, būseną, netgi kūno kalbą. Kitas etapas – detalės. Galvoju apie personažo išvaizdą, jo įpročius, judesius, refleksus. Tai leidžia man dar giliau įsijausti į jo kasdienį gyvenimą ir paprastus, tačiau svarbius dalykus, kurie kuria jo pasaulį.
Ir svarbu pabūti su personažu. Svarbiausias procesas – tai stebėjimas ir „buvimas“ su juo, kol jis pradeda jaustis tikras. Tai gali būti tiek praktinis darbas, tiek tiesiog emocinis įsiklausymas į personažą ir jo pasaulį.
Jaunųjų kūrėjai – svarbi kultūros dalis
– Kokia jaunųjų kūrėjų situaciją Lietuvoje tavo akimis?
– Jaunųjų kūrėjų situacija Lietuvoje šiandien yra kupina kūrybinės energijos, laisvės ir entuziazmo. Tačiau netrūksta ir iššūkių – susiduriame su finansiniais sunkumais. Nepaisant to, jaunieji menininkai aktyviai prisideda prie kultūrinio gyvenimo, išreiškia savo nuomonę ir formuoja ateities kultūrą. Manau, kad visų mūsų, jaunų žmonių, indėlis yra neįkainojamas ir svarbus mūsų visuomenės raidai.
– Kokį patarimą duotum jaunam žmogui, svajojančiam apie sceną?
– Svajok drąsiai, atkakliai ir užtikrintai, nes svajonės tikrai pildosi. Neleisk, kad pirmieji sunkumai tave sustabdytų – tu tikrai turi jėgų tapti tuo, kuo nori būti. Aš net neabejoju ir net patikinu tave, kad tai įmanoma.
– Kas labiausiai įkvepia kūrybai?
– Mane labiausiai įkvepia tikėjimas Dievu, žmonių gerumas, nuoširdumas ir pasirengimas padėti. Ypač vertinu tuos, kurie nesivaržydami dalijasi savo žiniomis, patirtimi ir laiku. Tai kuria aplinką, kurioje galime kartu kurti ir augti, ne tik kaip kūrėjai, bet ir kaip žmonės. Man labai gera gyventi teatro bendruomenėje. Kai matau, kaip žmonės rūpinasi vieni kitais ir dirba kartu, atrodo, kad kūryba tampa daug gilesnė ir prasmingesnė.
Kalbėjosi Aistė NOREIKAITĖ
Asmeninio archyvo nuotr.
