Klaipėdos vardo kilmė ir reikšmė: „klajūnų pėda“ kaip senasis uosto ženklas kuršių pasaulyje
Klaipėdos vardas ištirtas žinomais kalbininkais, tokiais kaip Kazimieras Būda, Zigmas Zinkevičius, Aleksandras Vanagas ir kt. Nustatyta, kad vietovardis yra priešvokiškas, t.y. egzistavo iki kryžiuočių atėjimo. Kuršių istorijos klubas, tyrinėjant kuršių gyvenseną, ir tęsiant savo garbės nario kapitono Vytauto Pašinsko 2009 metais pradėtus tyrimus ir jo praktinį darbą – Kunkiuose prie Senųjų kuršių rekonstruotos sodybos eksponuojamą kuršių jūrinio laivo maketą, 2025 metais atskleidė kuršių jūrinių laivų judėjimo jūroje ypatumus, ir nustatė tiesioginę sąsają tarp sąvokų „klajūnas” ir „jūrininkas”. Tai keičia visų atliktų anksčiau Klaipėdos vietovardžio tyrimų išvadas ir versijas.
Vietovardžių kilmė dažnai slypi giluminėje žmonių pasaulėjautoje ir gyvenimo būde. Klaipėda – ne išimtis. Šis vardas yra senas kuršių vietovardis, liudijantis apie ypatingą santykį su jūra ir uosto, kaip gyvybiškai svarbios stotelės, reikšmę. Vardo struktūra – Klai-pėda – siūlo ne tik simbolinę, bet dabar ir praktinę reikšmę, susijusią su jūros klajonėmis ir sustojimu. Ši interpretacija grindžiama kuršių gyvensena IX–XIII amžiuje – laikotarpiu iki vokiečių Memelburgo pilies įkūrimo 1252 m., kai Klaipėdos vietovė buvo kuršių žemė, veikianti kaip uostas ir prekybinis mazgas.
Kuršių jūrinė kultūra: išskirtinumas tarp baltų genčių
Kuršiai – viena iš Vakarų baltų genčių, gyvenusių šiaurės vakarų Lietuvoje ir Latvijos pajūryje. Istoriniai šaltiniai ir archeologiniai radiniai aiškiai parodo, kad kuršiai išsiskyrė iš kitų baltų genčių savo jūrine orientacija. Jie ne tik gyveno prie jūros – jie su ja gyveno. Kuršių laivai buvo mediniai, su viena bure, turėjo panašumų su Skandinavijos vikingų drakarais, buvo pritaikyti plaukioti Baltijos jūroje ir net už jos ribų. Viduramžių kronikose minima, kad kuršiai dalyvavo prekyboje, piratavime, kartais net samdėsi kaip jūrininkai ar kariai skandinavų žygiuose. Tai buvo mobilūs žmonės, išvystę navigacijos, laivų statybos ir karinės jūrinės strategijos meną.
Tokio tipo gyvenimo būdas kūrė savitą kalbą ir savivoką. Vėjas, kryptis, kelias – visa tai buvo esminiai jų gyvenimo parametrai. Todėl nenuostabu, kad keliaujančius jūra, priklausančius nuo oro ir bangų, kuršiai galėjo vadinti klajūnais (arba panašiai, naudojant šaknį klai-, klaj-) – žmonėmis, klajojančiais, keliaujančiais, nestovinčiais vietoje. Baltų kalbose žodis „klajoti“ yra senas, su indoeuropietiškomis šaknimis, ir siejamas su judėjimu be aiškios krypties, bet kartu ir su ilga kelione. Jūreivio apibūdinimas žodžiu „klajūnas“ kilęs iš veiksmažodžio klajoti, kurio šaknis – klai- (klaj-) – aptinkama ir kitų baltų žodžiuose, susijusiuose su judėjimu be aiškios krypties (pvz., klaidžioti, klausti – iš pradžių reiškęs „ieškoti kelio“). Ši šaknis siejama su nežinomybe, ieškojimu, judėjimu per neapibrėžtą erdvę – būtent tai, ką patiria jūrininkas. Jūros klajūnas – tai ne šiaip bastūnas, o asmuo, kurio kelionė priklauso nuo išorinių sąlygų – vėjo, bangų, horizonto.
„Pėda“ – sustojimo, apsistojimo ženklas
Pėda – ne vien anatominė dalis, bet ir ženklas kraštovaizdyje, kur žmogus pasiekė krantą. Žodis „pėda” vietovardžiuose dažnai reiškia pėdsaką, sustojimo vietą, kur palikta pėda, t.y. sustojimas. Kuršių kalboje „pėda“ (prus. pēdan) reiškia ženklą, buvimo įrodymą, geografinę žymę, iškrovimo ar prišvartavimo tašką. Baltų vietovardžiuose (pvz., Upninkai, Plikiai, Pėžaičiai) dažnas modelis, kai žodis reiškia gyvenvietės atsiradimo priežastį ar būseną, siejamą su žmogaus veikla.
Kuršių pasaulėjautoje, kur gyvenimas daugiausia vyko judant, uostas ar sustojimo vieta buvo nepaprastai svarbi. Tai buvo vieta, kur laivas sustodavo, įgula ilsėdavosi, prekiaudavo, remontuodavo laivus ar laukdavo palankaus vėjo. Todėl simbolinis junginys „klajūnų pėda” gali reikšti būtent uostą – sustojimo vietą jūros klajūnams.
Šiuo požiūriu, Klaipėda – tai ne atsitiktinis vardas, o labai tiksli kultūrinė ir geografinė etiketė, nurodanti šio regiono funkciją dar iki vokiečių atėjimo. Tai buvo vieta, kur „klajūnai“ – jūrininkai, pirkliai, žvejai – išlipdavo į krantą ir palikdavo pėdsaką – kurdavo stovyklą ar prekybos punktą.
Istoriniai ir archeologiniai įrodymai
Iki vokiečių įsiveržimo XIII a. viduryje, Klaipėdos teritorija priklausė kuršių genčiai. Archeologiniai radiniai (keramika, ginklai, laivų fragmentai, papuošalai) rodo, kad čia egzistavo išvystytos gyvenvietės ir prekybiniai mainai. Netoli Klaipėdos aptikta senovinių kuršių kapinynų, kurių radiniai liudija apie kontaktus su skandinavais, prūsais ir slavais.
Vokiečių kronikose (pvz., „Livonijos eiliuotoje kronikoje“) minima, kad vieta prie Kuršių marių buvo strategiškai svarbi – ne tik kariniu, bet ir prekybiniu požiūriu. Tai rodo, kad šioje vietoje jau veikė natūralus uostas, kurį Teutonų ordinas vėliau tik sustiprino. Vienas iš vokiečių Memelburgo tvirtovės strateginių siekių – užtikrinti vokiečių prekybos kelių saugumą nuo jūros klajūnų – kuršių piratų – baltų vikingų.
Kalbotyros argumentai: nuo šaknies iki semantikos
Lingvistiniu požiūriu, hipotezė apie „klajūno pėdą“ kaip Klaipėdos vardo kilmės pagrindą turi tvirtą pagrindą, ypač jei analizuojame senąją baltų kalbų leksiką ir semantinę struktūrą. Junginys „klajūno pėda“ lingvistiškai veikia kaip metoniminė konstrukcija, žyminti ne asmenį, o jo veiklos rezultatą – vietą, kur klajūnas (jūreivis) palieka savo pėdsaką. Semantinėje analizėje toks junginys gali būti prilygintas uostui – vietai, kur sustojama, išlipama į krantą, kur pasibaigia jūrinė klajonė ir prasideda sausumos kontaktai – kuriama infrastruktūra prekybai, remontuojami seni ir statomi nauji laivai. Šią mintį palaiko ir paralelės su kitomis indoeuropiečių kalbomis. Pavyzdžiui, senovės skandinavų žodyne žodis „vik” (įlanka, uostas) buvo siejamas su judesiu, posūkiu – kaip vieta, kur laivas keičia kryptį ir pasiekia žemę. Tai atitinka klajojimo semantiką.
Taigi kalbotyros požiūriu, „klajūno pėda“ galėjo reikšti: vietą, kur klajūnas pasiekia krantą (t. y. uostą), pėdsaką, kurį palieka jūrinė klajonė (t. y. maršruto galutinį tašką) ir simbolinį kontaktą tarp vandens ir sausumos.
Klaipėdos vardo simbolinė reikšmė šiandien
Klaipėdos vardas rašytiniuose šaltiniuose pasirodo vėliau, nei XIII a., nes iki Teutonų ordino įsitvirtinimo ir vokiškos Memelburgo pilies pastatymo kuršiai neturėjo rašto tradicijos. Vis dėlto vietovardis Klaipėda išliko gyvas – perduodamas iš lūpų į lūpas, jis išsaugojo senąją atmintį ir tikrąją šio krašto tapatybę. Šiandien, kai Klaipėda yra didžiausias Lietuvos uostas ir svarbiausias Baltijos jūros prekybos centras, simbolinė prasmė „klajūnų pėda“ įgauna naują svorį. Tai tarsi tiltas į praeitį, liudijantis, kad miesto funkcija išliko stulbinamai pastovi per šimtmečius. Klaipėda – jūros klajūnų uostas – neprarado savo esmės: tai vis dar vieta, kur žmonės atvyksta, išvyksta, sustoja, palieka pėdsaką.
Sergejus IVANOVAS
Kuršių istorijos klubo pirmininkas
