Žaidybinio teatro veikla skatina priekuliškių gimnazistų kūrybišką mąstymą

Teatras yra bendravimas, būdas kalbėti apie literatūrą, įprasminti kasdienybę, plati pažinimo, kūrybos ir raiškos galimybė, priemonė įveikti baimes, pažinti save, kitus, aplinką… Pagaliau teatro funkcija – kalbėti apie žmogiškumą. Nebūtinai tiesmukiškai, dažniau – tarp eilučių. Gal dėl to labai myliu teatrą. Be ugdymo teatru neįsivaizduoju savo pamokų Priekulės Ievos Simonaitytės gimnazijoje. Kitokių pamokų neįsivaizduoja ir mano gimnazistai.
Pradžiamokslio pažinimui – asmeninis patyrimas
Ugdymo teatru metodą pasitelkiu edukaciniam mokinių ugdymui. Tai žaidybinio teatro veikla, grįsta meno priemonėmis, kilusi iš integruoto-patyriminio projekto „Teatras yra arti“ idėjos dar prieš ketverius metus. Tad Priekulės Ievos Simonaitytės gimnazijos pirmo aukšto pagrindinėse erdvėse instaliacijos „Čia – žaidybinis teatras“ jau tampa tradicinės, kurios gali pasitarnauti kaip edukacinės priemonės klasių valandėlėms, formaliajam ugdymui integruojant tam tikras temas ar naudojant ugdymo teatru metodą. Šios kasmetinės instaliacijos – kitoks mokymosi būdas, kai nelaukiama atsakymų vien iš mokytojo, mokomasi ne mechaniškai įsimenant gausybę informacijos, bet medžiagą sisteminant savarankiškai arba bendradarbiaujant su klasės draugais.
Laikausi sau pačiai išsikelto uždavinio: sukurti sąlygas mokinio teatro pradžiamokslio pažinimui, suprasti ir vertinti teatro meno įvairovę per asmeninį patyrimą, ugdant mokinio kūrybinius gebėjimus, teatrinį ir kūrybinį išprusimą, vertybines nuostatas, lavinti kritinį, abstraktų ir konkretų, sisteminamąjį ir detalizuojamąjį, loginį ir asociatyvųjį mąstymą, tiesiog padėti įgyti proto mankštos įgūdžių. Mokiniai turi išmokti savarankiškai ir „kitaip“ mąstyti, o kad tai gebėtų, reikia skatinti jų vaizduotę – kad vaikas galėtų matyti kito žmogaus akimis, kad suprastų, kokia nepaprasta tikrovė kasdien mus supa.
Instaliacijos skatina mąstyti
Daugumą teatrinių instaliacijų kuriu pati, tik kai kuriuos sumanymus padeda įgyvendinti mokiniai iš įvairių buities daiktų, pramonės, statybinių ar santechnikos gaminių, gamtos objektų, popieriaus, audinių, manekenų… Tai gali būti ir maisto pakuotės, ir žaislai, knygos ar visi namuose esantys batai ir panašiai. Kūrybinių darbų tema įvairi – nuo literatūrinių iki socialinių.
Šiųmetėms žaidybinėms instaliacijoms pasirinkau teatro galią atspindėti šiandieninio gyvenimo realijas bei dabartinę visuomenę. Tam skirta kompozicija „Sidabrinis blizgesys“ – nestandartinė būtybė, kurios viena pusė moteriško kūno, kita – televizoriaus „regintis“ kiautas ir kurios suvokimui būtina turėti tam tikrą dėžutę instrumentų, kurie padėtų atverti kūrinio prasmes ir nurodytų galvojimo kryptį. Tikslas – pasiekti ir paveikti žiūrovą, priversti susimąstyti apie netobulą pasaulį, kuriame dažnai geri ir vertingi dalykai lieka nuošaly. Keliami klausimai: Kas čia yra? Šiandieninės visuomenės, dabartinės tikrovės atspindys? Šiuolaikinio mąstymo liudijimas? O gal tai baimė susitikti su savimi?
Nepamiršti kilmės „šaknų“ bei prisiminti, kokių kūrinių vizitine kortele galėtų būti Pasaulio medis, kviečia stilizuotas Gyvybės medis. Apie vienintelę vertybę žemėje – žmogaus ryšį su žmogumi – „kalba“ manekenų kompozicija „Mes“ ir „Aš“, įkvėpta Antuano de Sent-Egziuperi „Mažojo princo“ ir Margaret Paul knygos „Vidinis ryšys. Knyga darbui su savimi…“, o mokinius skatinanti sukurti teatrališkų patarimų, kaip įveikti visus apribojimus ir abejones ne tik kitais, bet ir savimi bei susikurti gyvenimą, kupiną sielos šviesos ir meilės.

Daiktai – tyrinėjimo būdas
„Apskritojo stalo“ instaliacija primena, kaip svarbu išlaikyti savo vidinį vertybių stuburą ir tolerantiškai priimti kito nuomonę, o mokinių klausiama, kiek ir kokių iniciatyvų, efektyvių naujų idėjų bei pastangų įdeda sprendžiant mokyklos, miesto, Lietuvos… rūpimus klausimus? „Kova už…“ – apie siekių, tikslų ir lūkesčių įgyvendinimą, teisę gyventi, teisę gyventi taikoje ir ramybėje, tarp sveikųjų, teisę būti pačiu savimi, išsilaisvinimą iš rutinos… Pamatyti buities daiktus teatre, kurie tampa pasaulio tyrinėjimo būdu, kviečia iš kėdžių sukonstruotas žmogelis, liudijantis atpažįstamų buities daiktų gyvybingumą bei prasmingumą.
Instaliacija „Malūno įvaizdis grožinės literatūros ir teatro mene“ paslaptinga, sakmiška ir netgi mistiška, raginanti sukurti istoriją/pasakojimą „Įvykis sename malūne“ pagal duotą pradžią ir klausianti, kiek ir kokių mokiniai žino kūrinių, kuriuose ryškus malūno įvaizdis, kokią funkciją (veiksmo vieta, objektas, veikėjas…) jis atlieka kūrinyje, kokia malūno simbolinė reikšmė? Kompozicija „Pagauk svajonę!“ teigia, jog ateitis priklauso siekiantiesiems, tad nereikia bijoti didelių svajonių, nes tik jos gali išjudinti protą ir sielą, bet ir ragina nepamiršti, kas esi, kokios tavo „šaknys“ bei pamatinės vertybės, kas yra tavo atminties sargai, iš kur semiesi stiprybės ir grįžti namolio į save. „Vaikystės konservai“ – apie tai, kaip išsaugoti vaikystę ir žaismę. Mes kalbėsime apie „saldžią“ ar „karčią“ vaikų laimę, ar nekalbėsime, vis tiek ji visada stovi mums už nugaros.

Žadina asociatyvųjį mąstymą
Mano mėgstamos lagaminų instaliacijos, kurios žadina asociatyvųjį mąstymą bei atmintį, kai užduotis – nuspręsti, kurio regiono ir kokio žymaus žmogaus, kurio autoriaus ir kurio kūrinio pateikta instaliacija, bei paaiškinti panaudotų daiktų prasmines, simbolines reikšmes. Šįkart trijuose lagaminuose slėpėsi atsakymai: Mažoji Lietuva ir Ieva Simonaitytė; Antanas Škėma ir romanas „Balta drobulė“; Icchokas Meras ir romanas „Lygiosios trunka akimirką“. Kita instaliacija „Mažųjų sodas“ su skirtingų klimato juostų gyvūnėliais iš tikroviškos ir pasakiškos plotmės bei įdomiomis užduotimis buvo skirta patiems mažiausiems – priešmokyklinio ugdymo ugdytiniams. Na, o prie edukacinio stendo „Sudėliok Lietuvos teatro istoriją“ galima užtrukti ne vieną pamoką.
Neabejoju, pasitelkiant mokytojo ir mokinių kūrybiškumą, naudojant įvairius mąstymo įrankius, pats mąstymas tampa matomas – mokiniai žingsnelis po žingsnelio supranta, kaip jie mąsto. Be to, skatina mokinius kūrybiškai samprotauti, lyginti, skaidyti, sintetinti, daryti išvadas, tai yra aktyvina meninį kalbėjimą. Taip pat įkvepia drąsiems iššūkiams: skatina provokuoti, stebinti, audrinti vaizduotę, ieškoti neįprastų literatūrinio mąstymo bei teatro kalbos formų arba tiesiog pasigėrėti, pamąstyti, kodėl teatras yra žmogaus pokalbis su pačiu savimi ir kodėl jis neprivalo nei duoti žmogui atsakymų, nei keisti pasaulio… Iš tikrųjų teatro veidas spinduliuoja autentiškų patirčių šviesą, kuri teikia vilties, jis tarytum tiesia šviesios perspektyvos kelią, kviečia juo eiti, veda. Tad eikime kartu!
Aurelija DAUGĖLIENĖ
Vilijos BUTKUVIENĖS nuotr.

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas