Andrėjos Tamošauskaitės kelias į elitinį futbolą

Gargždų futbolo bendruomenė šiandien gali pagrįstai didžiuotis – vos dvylikos metų Andrėja Tamošauskaitė buvo išrinkta geriausia Elitinės U17 lygos puolėja Lietuvoje. Tačiau šis įvertinimas – ne tik talento išskirtinumas. Tai pasakojimas apie mergaitę, kuri nuo mažens žinojo, ko nori, ir apie šeimą, kuri mokėjo ne spausti, o palaikyti. Apie bendrą kelią, kuriame futbolas – ne tik sportas, o gyvenimo būdas.
Ne rezultatas, o vertybės
Kai Andrėja buvo pakviesta atsiimti geriausios U17 lygos puolėjos apdovanojimo, ji buvo jauniausia tarp visų. Nedrąsu, šiek tiek nejauku, netikėta – taip ji prisimena tą akimirką. Tik kitą dieną atėjo suvokimas, kad tai ne atsitiktinumas, o įvertinimas už nueitą kelią. Pasak jaunosios futbolininkės, šis pripažinimas jai reiškia labai daug, tai patvirtinimas, kad ji einanti teisingu keliu. Andrėja įsitikinusi, kad pasiekimas – tai ne tik asmeninių pastangų, tai ir visos komandos darbo įvertinimas. Kiekvienas įvartis buvo visos komandos rezultatas.
Šeimai tai buvo daug daugiau nei sportinis apdovanojimas. Kaip sako Andrėjos mama Ugnė Tamošauskienė, tokios akimirkos paliečia ne tik vaiką. „Kaip ir kiekvienai mamai, tėčiui, vaiko įvertinimas yra didžiulis džiaugsmas, pasididžiavimas. Tai rodo, kad jos pastangos atsiperka – ir kaip gera tai matyti. Kai dukra yra įvertinta už tai, ką myli, tai reiškia, kad ji randa savo kelią, save realizuoja, jaučiasi vertinga ir laiminga. Svarbiausia, kad ji jaučiasi įvertinta ir laiminga – tada ir mums gera“, – džiaugėsi mama.
Tamošauskų šeima tiki vertybėmis – ne rezultatu. Pergalės džiugina, bet dar svarbiau – tai, kas išlieka už aikštės ribų.
„Tikimės, kad pavyko perduoti dukroms vertybes, kurios svarbios tiek futbolo aikštėje, tiek už jos ribų – atsakomybės, ryžto, kantrybės, atsidavimo, pagarbos komandos draugėms, varžovėms, treneriams“, – sako U. Tamošauskienė. – „Visada besąlygiškai dukrą palaikydavome, skatindavome tikėti savimi. Ir dabar dar primename, kad svarbiausia – ne rezultatas, o džiaugsmas iš to, ką darai.“
Laisvė ir pagarba rinktis
Andrėjos kelias į futbolą prasidėjo dar iki jai sukako treji. Tuo metu, kaip pasakoja mama, nebuvo kur mažosios palikti, todėl ji lydėdavo vyresniąją sesę Estelą į jos treniruotes. Treneris pamatė, kad mergaitė ne tik stebi, bet ir nori įsitraukti – ir pakvietė ją į treniruotes žaismingu būdu. Kai atėjo laikas rinktis, ką veikti rimčiau – sprendimas buvo aiškus. Nuo ketverių Andrėja sportavo VšĮ „Gargždų futbolas“, treniruojama Simo Alsio. Vėliau – Osvaldo Pliuškio, o pastaraisiais metais – Monikos Grikšaitės. Futbolininkės kelias buvo nuoseklus, be pertraukų ir abejonių. Tamošauskų šeimoje niekada nebuvo siekiama dukroms nubrėžti gaires, įsprausti į kažkokius rėmus. Abi sesės – Andrėja ir Estela – išbandė ne vieną sporto šaką: karate, sunkiosios atletikos treniruotes. Bet būtent futbolas tapo jų pasirinkimu.
„Mūsų šeimos pozicija visada buvo ir yra paremta pagarba vaiko pasirinkimams. Mes palaikėme, bet ne spaudėme. Mūsų tikslas buvo sukurti tokią aplinką, kurioje dukros jaustųsi laisvos rinktis, bet žinotų, kad mes būsime šalia – ar tai būtų futbolas, ar kažkas visiškai kita. Abi papildomai yra lankiusios sunkiąją atletiką (jų senelis yra sunkiosios atletikos treneris), karate kyokushin, dalyvaudavo varžybose ir tikrai puikiai sekėsi, bet jos pačios pasirinko tai, kad futbolas joms svarbiausias“, – kalbėjo U. Tamošauskienė.
Futbolas – kasdienybė
Šiandien Andrėjos gyvenimas – futbolo ritmu. Per savaitę – 3-4 treniruotės, savaitgaliais – varžybos. Ji padeda jaunesnių grupių merginoms, dalyvauja treniruotėse su berniukais, kuriuos treniruoja jos tėtis Tomas. Laisvalaikis – taip pat aikštėje. Mergaitė futbolą supranta ne kaip vien fizinį judėjimą. Ji kalba apie taktiką, mąstymą, loginį žaidimo suvokimą. „Man patinka, kad futbolas reikalauja galvoti – kaip atlikti perdavimą, kaip smūgiuoti tiksliai. Ir, aišku, tas jausmas, kai įmuši įvartį arba laimi – labai stiprus“, – sako Andrėja.
Tamošauskų šeimoje futbolas yra visuotinė veikla. Juo gyvena visi – tėtis, treneris (buvęs profesionalas, kviestas į Lietuvos nacionalinę rinktinę, 2017-2021 m. buvęs „Bangos“ futbolo komandos vyr. treneris, 2020 m. „Banga“ pateko į A lygą), dukros, ir net mama, kuri pati nežaidžia, bet aktyviai išgyvena kiekvienas varžybas. Visa dienotvarkė – nuo kelionių iki vakarienių – derinama prie futbolo. „Vyras Tomas yra buvęs profesionalus futbolininkas, savo karjerą pradėjęs anksti. Kai pradėjome su juo draugauti (abiems buvo 16 metų), jis pradėjo žaisti Lietuvos futbolo aukščiausioje lygoje. Visą kasdienybę, svarbių progų paminėjimą, keliones derinome pagal jo darbo grafiką. Dabar viską deriname ne tik pagal tėčio (kaip trenerio) darbo grafiką, bet ir pagal dukrų varžybas, išvykas į Lietuvos merginų futbolo rinktines. Man tik reikia spėti atsiminti kada ir kur kuris šeimos narys išvyksta. Savaitgalių, kai visi būtume namuose beveik nebūna“, – kalbėjo moteris. Futbolas netgi tapo šeimos bendravimo fonu. Vakaro pokalbiai – apie žaidimą, taktikas, pergalės ir klaidos analizuojamos prie stalo. Net šuo – šio proceso dalis.
„Vyras – treneris, tai futbolas jam ir darbas, ir aistra. Aš pati nežaidžiu, bet nuoširdžiai domiuosi, išgyvenu, kiekvienas dukrų žingsnis aikštėje lydimas mano širdies dūžiu. Jei nėra galimybės stebėti jų varžybų, visą tą žaidimo laiką mano mintys nuklydusios ten, kur jos tuo metu. Net mūsų šunytę Eirą visada vedamės į vyro treniruojamų vaikų, mūsų dukrų varžybas. Eira žino, kada įmuša dukros įvartį, nes man pradėjus šaukt iš džiaugsmo ji šokinėja aplink, vizgina uodegą ir džiaugiasi kartu“, – kalbėjo U. Tamošauskienė, Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos Švietimo ir sporto skyriaus patarėja (fizinio aktyvumo ir sporto koordinatorė). Taigi, ir Andrėjos mamai sporto reikalai ne tik šeimoje, bet ir darbe yra svarbiausi.
Svajoja tapti profesionale futbolininke
Andrėja savo ateitį sieja su futbolu. Ji žino, kiek tai reikalauja darbo, bet ir kiek džiaugsmo suteikia. Ji atvira – nori tapti profesionalia futbolininke ir išbandyti save ne tik Lietuvoje.
„Į futbolą įdedu daug darbo, laiko, jėgų ir visą savo širdį, todėl tikrai norėčiau ateityje tapti profesionalia futbolininke ir savo jėgas išbandyti ne tik Lietuvoje. Manau, tikrai nesustosiu – dirbsiu dar daugiau ir mano svajonė išsipildys“, – sako ji.
Mama, kuri matė visą šį kelią – nuo kamuolio pakraštyje iki apdovanojimo scenoje – kitiems tėvams linki vieno: „Kantrybės, stiprybės ir tikėjimo – ne tik savo vaikais, bet ir savimi. Tėvų palaikymas ir meilė yra pamatas, ant kurio statomas jų kelias į sėkmę. Tegul kiekvienas prakaito lašas, ankstyvas rytas ir ilga kelionė į treniruotes, varžybas atsiperka ne tik medaliais, bet ir vaiko šypsena, pasitikėjimu savimi ir širdimi, degančia meile sportui.“
Aistė NOREIKAITĖ
Edvardo GELŽINIO nuotr.

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas