Tremties vietos gargždiškius grąžino praeitin

Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos Sveikatos apsaugos skyriaus vedėjos Laimos Kaveckienės šeima šiais metais nusprendė atostogauti netradiciškai – ne prie Baltijos ar Viduržemio jūros – o keliauti istoriniais tremtinių keliais.

Idėją puoselėjo seniai

„Tokią idėją jau seniai puoselėjo mano vyras ir jo brolis. Mat būtent jų senelio Marijono Kavecko šeima, kartu su jų tėčiu, 1941 m. birželio 14 d. buvo ištremti iš Giliogirio (Rietavo savivaldybė). Pradžioje jie keliavo traukiniu, Vičegdos upe, o vėliau pėsčiomis ėjo iki Timšero lagerių. M. Kaveckas buvo spec. tremtinys Komijos ATSR, Ust Kulomo rajono Lopju Vado gyvenvietėje. Mirė 1944 m. rugpjūčio 24 d. Verchnij Čiovo kalėjime. Kapo nėra“, – „Bangai“ pasakojo L. Kaveckienė.

Prieš išvykdama į Rusijos platybes Kaveckų šeima intensyviai ruošėsi: rinko informaciją, planavo savo maršrutą. „Svarbu buvo pasiruošti ir morališkai, – pastebėjo Sveikatos apsaugos skyriaus vedėja. – Keliavome dviem automobiliais. Kartu su vyro brolio šeima. Iš viso 8 žmonės.“

Tolimiausias taškas – Timšeras

Pasak Sveikatos apsaugos skyriaus vedėjos, ši kelionė tarsi grįžimas į praeitį visomis prasmėmis: „Aplankėme vietas, kur vargo tremtinių Kaveckų šeima, tarsi vėl grįžome į TSRS. Ten iki šiol paprastų žmonių buitis mažai pasikeitė. Mūsų vaikai tokios nė nematę.“

Tolimiausias kelionės taškas – Timšeras (3 136 km). Už Timšero – tik taiga. Į Timšerą galima patekti per pontoninį tiltą, kuris rudenį išardomas. „Aplink Timšerą 1937 m. buvo steigiami lageriai kaliniams, kurių būta apie 12 tūkst., o 1941 m. kalinius pakeitė tremtiniai iš Vakarų Ukrainos, Karelijos, Pavolgio, Lietuvos. Per karą jie gamino medieną ginklų gamybai, kariuomenės slidėms ir kt. Darbas sunkus ir alinantis. Dabar čia gyvena įvairūs žmonės, nemažai vokiečių tremtinių palikuonių, todėl kaimas gana gražus ir sutvarkytas. Yra net vaikų žaidimo aikštelė. Taip pat ligoninė, paštas, parduotuvė, nedidelė cerkvė“, – prisiminė prasmingos kelionės įspūdžius pašnekovė.

Sutiko šviesių asmenybių

Kelionėje lietuviai sutiko daug nuoširdžių žmonių. Išskirtinė asmenybė – Kortkerose gyvenantis Anatolijus Smilingis, kuris dar būdamas 14 m. buvo ištremtas su šeima iš Plungės. „Dabar jam apie 86 m., labai energingas, aktyvus. Gerai kalba žemaitiškai, nors sakė 2 metus nebuvo kalbėjęs lietuviškai. Tai žmogus – legenda. Gyvena gana skurdžiai, bet dvasiškai labai turtingas, aukojantis laiką, jėgas, kad tik būtų įamžintos lietuvių tremties ir žūties vietos Komijoje“, – pasakojo L. Kaveckienė.

Keliauninkai pabuvojo ir Adžerome, kur buvo įkurtas vienas iš didžiausių Gulago skyrių. „Tai mirties lageris. Kad tai nuslėptų, 1976 m. Pezmog kaimas buvo pervadintas į Adžeromą“, – pastebėjo pašnekovė. Žmonės čia mirdavo masiškai, buvo laidojami bendrose duobėse: mesdavo tol, kol duobė prisipildydavo, o po to užkasdavo. A. Smilingio ir jo žmonos komės Liudmilos dėka čia pastatyti kryžiai, o šiaip nepasakytum, kad čia laidoti žmonės. „Labai gražus miškas. Vietiniai renka grybus (baravykus, raudonviršius) parduoti – patys nevalgo, nes ant žmonių kapų auga“, – atkreipė dėmesį L. Kaveckienė.

Komijoje yra 3 vietos lietuvių tremtiniams atminti: Syktyvkare, Ust Lokčime ir Vorkutoje (kryžius).

Kelionės detalės

• Kaveckai nuvažiavo 5 918 km. Pasak jų, keliai neblogi, tik eismas labai intensyvus (išskyrus Komijos respubliką). Už Maskvos pakelėse vyksta prekyba žaislais, žvejybos įrankiais, krištolo dirbiniais, uogomis, agurkais. Čia gana brangu: mėlynių 1 l – 30 Lt (500 rublių), 1 l medaus – 48 Lt (600 rublių).
• Kelionė truko 10 d.
• Išleido 5 500 Lt (su vizomis ir draudimais). Vienam asmeniui teko apie 1 400 Lt išlaidų.

  Į Syktyvkarą (Komių respublika) vyko per Latviją, Maskvą, Vladimirą, Nižnij Novgorodą, Kirovą. Kirto Marių ir Čiuvašijos respublikas.

• Grįžo per Vologdą, Pskovą, Sankt-Peterburgą. Sieną kirto Estijoje.
• Pervažiavo Volgos, Okos upes. „Galybė neišpasakyta. Grįžus mūsų upės pasirodė labai menkos – kaip kanalai“, – palygino L. Kaveckienė. Ji pastebėjo, kad visa gamta labai įspūdinga: tolimi horizontai, aplink nesibaigiantys laukai, miškai. Tačiau Rusijoje visur pilna Sosnovskio barščių.
• „Atstumai tarp kaimų labai dideli – per 100 km, o nuo kaimo iki miesto – mažiausiai 300 km.
• Kaimai įsikūrę tiesiog niekur – laukuose arba miškuose. Labai apleisti. Prie namų visur auga bulvės, kai kur pastatyti polietileniniai nedideli šiltnamiai. Vaismedžių niekur nematėme. Darbo žmonės neturi, jaunimas geria. Tad mūsų vaikai vėliau ne veltui sakė, Gargždai – pats gražiausias miestas“, – prisiminė Sveikatos apsaugos skyriaus vedėja.
• Žmonės daugiausia važinėjasi „Žiguliais“, „Volgomis“. Net policijos mašinos – „Žiguliai“. O greitosios medicinos pagalbos mašinos – „gazikai“.
• Keliautojams kelis kartus buvo prireikę medikų pagalbos. „Vyro brolio sūnus susirgo angina, pakilo aukšta temperatūra. Tai išsikvietėme privačiai dirbančią gydytoją, kuri už 150 Lt tris dienas vaikščiojo pas mus, leido vaistus. Vietos gamintojų vaistai yra labai pigūs. Visi – be receptų“, – pasakojo L. Kaveckienė.