Į kariuomenę – keturiasdešimties: išskirtinė moters istorija

„Aš galiu“, – daugeliui tai tėra skambi motyvacinė frazė, o 75-metei Danutei GUŽINSKIENEI tapo išlikimo formule. Netikėtai praradusi tėvą ir slauganti sunkiai sergančią mamą, ji jau šešiolikos išmoko arti žemę ir pati priimti strateginius gyvenimo sprendimus. Šis ankstyvas likimo užgrūdinimas atvėrė duris į dar vieną neįtikėtiną etapą – tarnybą Lietuvos kariuomenėje sulaukus 43-ejų metų. Tėvynei Lietuvai D. Gužinskienė tarnavo nuo 1994 metų (Arsenalo štabas) iki 2006 metų (oro gynybos batalionas). Kaip sekėsi nugalėti sistemą, kurioje į moteris buvo žiūrima gana skeptiškai? Kaip bėgimo trasoje įveikti perpus jaunesnius ir kodėl šiuolaikiniam jaunimui vertėtų dažniau išlipti iš interneto erdvės?

Vaikystės išbandymai ir savarankiškumas
– Jei žvilgtelėtume atgal, į jūsų pradžią – koks momentas ar patirtis tapo tuo esminiu lūžiu, kai supratote, kad esate visiškai savarankiška, nepriklausoma ir stipri? Kaip tas įvykis suformavo jus tokią, kokią matome šiandien?
– Pradedant nuo vaikystės, gimiau kaime, stambių ūkininkų šeimoje, viskas turėjo būti gerai, tačiau buvo sovietmetis, ir likimas pasisuko visai kita linkme. Kai man suėjo 15 metų, mirė tėtis, o po 2 metų mamą ištiko insultas. Tai yra sunki liga, kuri reikalauja nuolatinės globos ir priežiūros. Tada pradėjau mokslus Kaune, tačiau reikėjo viską nutraukti, grįžti į kaimą ir pradėti dirbti sunkius darbus, kurie šešiolikmečiams yra sunkiai įveikiami. Tačiau manyje buvo tiek energijos, jėgos ir rūpesčio, kad nusprendžiau viską įveikti ir daryti. Dirbau pačius įvairiausius darbus norėdama prižiūrėti namus. Nors vaikui tai atrodė neįmanoma, man šiek tiek patarė šalia gyvenantis dėdė. Išmokau netgi arti, akėti ir pasėti tokius javus kaip miežiai.
Pamačiusi, kad yra labai sunku, nusprendžiau, jog man reikia išvažiuoti iš kaimo, pagerinti savo sąlygas ir persikelti į miestą. Nors tai atrodė nepasiekiamas tikslas, padėjo didelis ryžtas ir noras. Sunkiai ieškojau gyvenamojo ploto Radviliškyje ir įsigijau pusę namuko būtent centre. Žinojau: jeigu išeinu į miestą, turiu gyventi tik centre, o ne kažkur pakraštyje. Tada pardaviau sodybą ir išvažiavome. Noriu pažymėti, kad sovietmečiu mamos neįgalumo pensija buvo vos 12 rublių, o mėsa kainavo 2 rublius už kilogramą, batonas – 12 kapeikų, pienas – 20 kapeikų. Susiklosčiusi situacija privertė ieškoti darbo Radviliškyje.
Kai man pasiūlė dirbti kojinių fabrike mezgėja, atsisakiau. Vis dėlto, nepaisant mano jauno amžiaus, vyriausiasis meistras įžvelgė potencialą ir pasiūlė pervyniojimo cecho brigadininkės bei meistrės pareigas. Vadovauti daugiau nei dvidešimčiai mano mamos amžiaus moterų buvo tikras iššūkis – trūko drąsos iš jų reikalauti. Neturėdama artimo palaikymo, turėjau pati tapti savo varomąja jėga.
Netikėtas gyvenimo posūkis ir naujos patirtys
– 1994-ieji metai buvo istoriniai ne tik jums asmeniškai, bet ir visai šaliai: pradėtas stojimo į NATO procesas, o sovietinė armija iš Lietuvos galutinai buvo išvesta tik 1993 m. rugpjūčio 31 d. Kas paskatino jus, keturiasdešimtmetę, priimti tokį drąsų sprendimą ir prisijungti prie Lietuvos kariuomenės?
– Tuo metu vadovavau viešojo maitinimo personalo skyriui, tačiau prasidėjusi privatizacija viską apvertė aukštyn kojomis – valstybinės įstaigos nyko, o darbuotojų gretos sparčiai mažėjo. Supratau, kad vieną dieną tiesiog liksiu gatvėje. Nenorėjau laukti tos paskutinės akimirkos, todėl pati nusprendžiau ieškoti išeities: užsukau į Užimtumo tarnybą ir paprašiau duoti žinią, jei tik atsiras kas nors artimo man ir mano specialybei. Tai truko apie pusę metų, kol vieną dieną man paskambino ir pasakė, kad reikalingi darbuotojai kariniame dalinyje. Dalinys Linkaičiuose, Radviliškio rajone, buvo susikūręs tik 1993 metais, tad ten viskas dar tik prasidėjo. Jis buvo priskirtas prie Krašto apsaugos ministerijos. Pavadinimas „Arsenalas“ pasako viską – tai buvo ginkluotas, išskirtinis dalinys, kuriame reikėjo žmonių, pasiryžusių tarnybai, o ne šiaip sau. Dalinio vadas, pulkininkas, mane klausinėjo apie valandą. Galvojau, kad tikrai nepriims, bet pasakė, kad praneš po dviejų savaičių. Prisimenu, namuose gaminau, kai paskambino pulkininkas ir griežtai pasakė: „Jūs priimta į tarnybą. Rytoj aštuonios nulis nulis privalote būti mano kabinete.“ Galvojau, važiuoti ar nevažiuoti, prasidėjo stresas, bet vėl nustūmiau viską į šoną ir išvažiavau į tarnybą.
Pirmosios dienos ir karjeros laiptai
– Kokios buvo pačios pirmosios dienos tarnyboje?
– Didelės, šaltos, išpuvusios patalpos, aplink nejauku: dar užsilikę rusiški užrašai, plakatai, kažkokios išdraskytos bylos, lapai, sąrašai – tie vadinamieji įsakymai, „prikazai“. Štabo viršininkas man davė pirmąją užduotį: „Dabar čia yra krūva popierių dėžių, privalai kuo greičiau juos suarchyvuoti, susegti, susiūti ir atiduoti į centrinį archyvą.“ Dirbau ne 8, o 10, 12 ir daugiau valandų – tiek, kiek reikėjo, išeiginių nebuvo. Buvau priimta trijų mėnesių bandomajam laikotarpiui, tačiau jis pasibaigė po savaitės, ir buvau įdarbinta nuolatiniam darbui. Po pusantro mėnesio daviau priesaiką ir gavau eilinio laipsnį.
– Eilinio laipsnis buvo pirmas, o toliau, kokiais laipsniais kilote?
– Tėvynei Lietuvai prisiekiau 1994 metais gegužės 25 dieną. Reikėjo ne tik duoti priesaiką, bet ir pabučiuoti vėliavą, žodžiai ėjo iš širdies. Mums, jau vyresnio amžiaus žmonėms, tai buvo kažkas tokio. Man tuo metu buvo 43 metai, viską supratau ir viską priėmiau labai atsakingai. Tais pačiais metais, liepos 6-ąją, per Mindaugo karūnavimo dieną, man buvo suteiktas grandinio laipsnis. Lapkričio 23 dieną Kariuomenės dienos proga už pasišventimą ir pavyzdingą tarnybą sulaukiau oficialaus įvertinimo – buvo suteiktas jaunesniojo seržanto laipsnis. Netrukus, sėkmingai vykdant iškeltas užduotis, suteiktas ir seržanto laipsnis. Tarnybos laiptais kilau sparčiai, nes į kiekvieną užduotį sudėdavau visą savo širdį ir energiją.
Pagarba pelnoma profesionalumu
– Koks buvo santykis su jaunesniaisiais kariais? Kariuomenėje susirenka įvairaus amžiaus žmonių, kaip sekėsi susikalbėti ir atrasti tinkamą bendravimo būdą?
– Pirmiausia į kariuomenę ateina žmonės, kurie turi būti morališkai ir fiziškai stiprūs, pasiruošę viskam. Kariuomenėje nėra žodžio „palauk“. Nesvarbu, ką darai – rašai ar vykdai užduotis, jeigu iškyla reikalas, privalai atlikti tą užduotį, kuri yra skubi. Nėra atsikalbėjimų ar atidėliojimų, privalai vykdyti įsakymus tą pačią akimirką. Taip pat turi turėti stiprybės žemesnės grandies kariui aiškiai pasakyti, ką reikia daryti. Kariuomenėje, kaip ir bet kurioje kitoje specifinėje srityje, pagarba pirmiausia pelnoma darbais ir profesionalumu. Svarbiausia – tvirtai žinoti savo vertę, pastovėti už save ir aiškiai parodyti, kad tavo vieta čia užtarnauta. Karinėje tarnyboje vertinamas principingumas, gebėjimas atsiriboti nuo asmeniškumų ir visiškas atsidavimas savo šaliai.
– Kariuomenė reikalaujama didžiulės ištvermės. Kaip atrodė jūsų fizinis pasiruošimas, turint omenyje, kad pradėjote karjerą keturiasdešimties?
– Fizinis parengimas būdavo 2 kartus per metus, ir buvo nustatytos tokios normos: reikėjo nubėgti 3 kilometrus, padaryti atsispaudimų ir atsilenkimų pagal amžiaus grupes. Nors su bėgimu buvo šiek tiek sunku, normatyvus įveikdavau ir nė karto nereikėjo perlaikyti. 3 kilometrus pagal savo amžiaus grupę išbėgdavau per maždaug 16 minučių, padarydavau 38–39 atsilenkimus ir 16 atsispaudimų. Atsispaudimus daryti buvo sunkiau, bet viskas sekėsi gerai. Kiti jaunuoliai ar net moterys labai vargdavo. Kai perlaikai antrą kartą – dar nieko, bet trečią kartą neišlaikius prarandi pareigas, esi atleidžiamas arba siunčiamas į medicininę komisiją, kur nustato netinkamumą tarnybai.
– Ar jautėtės, kad moteriai kariuomenėje reikia labiau stengtis ir įrodinėti savo profesionalumą, nei kolegoms vyrams?
– Su manimi į kariuomenę priėmė gal 14–15 moterų, iš jų likome tik 3 ar 4, nes kitos neatlaikė spaudimo. Kariuomenė – specifinis darbas, kur neužtenka atlikti pavestas pareigas, tu turi daug dirbti su savimi ir daug reikalauti. Uniforma sulygina visus. Karinėje tarnyboje nelieka skirstymo į vyrus ir moteris – čia visi esame kariai, atliekantys tą pačią pareigą. Todėl svarbiausia ne kovoti dėl savo lyties statuso, o tiesiog būti stipriu, profesionaliu kariu ir savo pavyzdžiu rodyti kelią aplinkiniams.
– O ar susilaukdavote palaikymo iš kolegų vyrų?
– Susilaukdavau palaikymo, kolektyvas buvo draugiškas. Jei kas bandydavo įgelti ar pašiepti – nuleisdavau negirdomis arba kartais atsakydavau juoko forma. Niekada neleidau lipti man ant galvos ar tyčiotis. Tarnyboje geriausia būti draugu, o ne priešu.
– Ar galite papasakoti kokią nors kuriozišką situaciją iš tarnybos laikų?
– Kadangi „Arsenalas“ neturėjo šaudyklos, mus, profesionalios karo tarnybos karius, veždavo į Pabradę arba Panevėžį prišaudyti naujų ginklų, pavyzdžiui, „Makarovų“. Asmeniškai turėjau priskirtą „Nagan“ revolverį – tai sunkus, netoli kilogramo sveriantis ginklas. Su juo kartu, prikabintu ant šono, net važiuodavau į Vilnių tvarkyti dokumentų. Panevėžio šaudykloje reikėjo šaudyti iš pistoleto silpnesniąja ranka. Buvau labai susikaupusi, gavau tikrų šovinių ir šaudžiau, galvodama, kur aš čia pataikiau. Tuo momentu priėjo kitas kapitonas ir sako: „Ponia Danute, o kur jūs taikot? Į taikinį ar į dangų…“
Žvilgsnis į jaunimą
– Kiek darbas kariuomenėje pakeitė jūsų charakterį, požiūrį į gyvenimą ir ko išmokė?
– Tarnyba Lietuvos kariuomenėje man tapo tikra charakterio mokykla, kuri padėjo galutinai įveikti vidines abejones. Būtent ten supratau, kad žmogaus galimybės yra kur kas platesnės, nei mums atrodo, ir užsiauginau vidinę nuostatą: „Aš galiu“. Kai šiandien susiduriu su sunkumais ar nepatogiomis situacijomis, ši mintis iškyla natūraliai. Tai universali taisyklė, kuria verta vadovautis kiekvienam – patikėjus savo jėgomis, atsiveria visai kitos gyvenimo spalvos ir galimybės.
– Jeigu galėtumėte vėl sugrįžti į 1994-uosius, ar vėl eitumėte tuo pačiu keliu?
– Dabar, kai pamatau uniformuotus Lietuvos kariuomenės tarnautojus, mano viduje kažkas sukirba, tad net nesuabejočiau ir eičiau vėl.
– Kokį patarimą duotumėte šiuolaikiniam jaunimui ir merginoms, kurios galbūt kažko bijo, svarsto priimti naują iššūkį ar išbandyti kupiną naujovių posūkį?
– Šiuolaikiniam jaunimui pasiekti tikslų tampa vis sudėtingiau, nes nemaža dalis jų gyvena kitoje erdvėje – internete. Šiandien tik vienetai sugeba iš savęs reikalauti maksimumo ir kryptingai judėti. Profesinis kelias ar pasirinkta veikla kartais reikalauja ypatingo atsidavimo, labai panašaus į tarnybą kariuomenėje.
Renkantis specialybę būtina gerai viską apgalvoti. Gyvenime žaisti nereikia, tai pavojinga. Privalu iš savęs reikalauti daugiau ir matyti pasaulį plačiau: skaityti knygas, medituoti, domėtis psichologija.
Kartą pastebėjau, kad vienas jaunuolis demonstruoja pirmuosius ankstyvos depresijos ženklus. Nupirkau jam psichologijos žurnalą ir atverčiau puslapį apie šią būseną. Vėliau jis prisipažino, kad be tos informacijos nebūtų supratęs, kas su juo vyksta. Dabar jam sekasi puikiai, o aš džiaugiuosi, kad spėjau padėti. Kartais net vienas straipsnis gali nukreipti žmogų tinkama linkme.