Ar sulauksime pievų renesanso
Natūralios pievos yra vienos vertingiausių buveinių Lietuvoje, tačiau jų plotai sparčiai mažėja. Lietuvoje per maždaug dvidešimt metų praradome apie pusę milijono hektarų pievų. Ir būtent tokių – įvairiarūšių, įvairiažolių, pusiau natūralių. Tai ne tik pieva – tai augalų įvairovė. Nuo augalų įvairovės priklauso vabzdžių įvairovė, o paskui vabzdžius seka paukščiai. „Visa ekosistema prasideda būtent čia – nuo įvairiažolės natūralios pievos“, – sako Baltijos aplinkos forumo aplinkosaugos ekspertas Justas Gulbinas.
Dronai vietoje bičių
Lietuvos, o ir kitų šalių kraštovaizdžiai aktyvios žmogaus veiklos keičiami taip greitai, kad gamta nebespėja paskui mūsų užmojus. Vis dažniau susidurdami su gausėjančiomis klimato išdaigomis, nedažnai pagalvojame, kad prie jų intensyvėjimo kasdien prisidedame kiekvienas.
Viena iš tokių veiklų – spartus pievų naikinimas. Daugelyje ūkių daugiamečių pievų santykis, lyginant su bendru ūkininkaujamu plotu, sumažėjo daugiau kaip 5 %, nes atsisakoma gyvulininkystės ir pereinama prie augalininkystės, Lietuva tapo gana didele grūdų, ypač į Afriką, eksportuotoja.
Grūdų eksportu, atrodo, turėtume džiaugtis, nes gausėja pajamų, perkama technika, vystomos įvairios technologijos, naujos darbo vietos – pozityvių pusių daug.
Deja, būtent dėl intensyvėjančios augalininkystės Lietuvoje nuo atskaitos tašku pasirinktų 2018 metų daugiamečių pievų sumažėjo tiek, kad Lietuvai gali grėsti Europos Komisijos sankcijos, jei Vyriausybė nesiims tinkamų priemonių procesui suvaldyti. Nors Lietuvos derybininkai iš Europos Komisijos išsiderėjo nuolaidų sumažinti būtinų atkurti pievų plotą nuo 746 iki 694,5 tūkst. ha, tačiau situacija tebėra bloga.
Grūdininkystė duoda norimo ir apčiuopiamo pelno, bet nuostoliai išlenda kitur – suarus pievas, sunyksta daugybė natūralių floros ir faunos buveinių. Pievų nykimas labai veikia klimato kaitą, didina eroziją, kraštovaizdį keičia dominuojančios kelių rūšių monokultūros – laukai geltonuoja rapsais, vilnija kviečiais, kukurūzais ir kitais grūdiniais. Arba juoduoja arimais. O tradicinės augintos kultūros, tokios, kaip linai, išnyko. Vienai svarbiausių mūsų apsirūpinimą maistu garantuojančiai kariuomenės daliai – vabzdžiams apdulkintojams lieka vis mažiau tinkamų buveinių. Ar ateityje sodus ir kitus mūsų gyvenimui svarbius žydinčius augalus apdulkins vis labiau populiarėjantys dronai, belieka tik fantazuoti. Viena aišku, medaus jie neneš.
Suariama 3 kartus daugiau nei atkuriama
Valstybinė miškų tarnyba, vadovaudamasi Klimato kaitos konvencija bei norėdama įvertinti pasėlių ir pievų plotų dinamiką, renka žemės naudojimo, žemės naudojimo keitimo ir miškininkystės sektoriaus statistinius duomenis.
Pokyčiai stebimi visoje šalies teritorijoje, todėl į apskaitą patenka ne tik deklaruojamos, bet ir visos natūralios pievos, arimai, miškai ir kitos naudmenos. Remiantis šios apskaitos duomenimis, sudaroma šiltnamio efektą sukeliančių dujų oficiali statistika, informacija teikiama oficialioms Europos Sąjungos institucijoms.
Valstybinės miškų tarnybos duomenimis, paskutiniais metais pievų plotai mažėja ne tik pasėlių (arimų), bet ir miškų sąskaita. Per pastaruosius 10 metų Lietuvoje per metus vidutiniškai neliko apie 25 tūkst. ha pievų ir ganyklų. Ypač ryškios tendencijos stebimos paskutinius 3 metus – pievos į pasėlius verčiamos 3 kartus intensyviau nei vyksta atvirkštinis procesas.
Žemės ūkio ministerija, siekdama bent jau išlaikyti turimas daugiametes pievas ir kaip nors spręsti tokių plotų mažėjimo problemą šalyje, 2023–2027 metų Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros strateginį planą papildė nauja ekologine sistema, skirta daugiamečių pievų įkūrimui ir jų atnaujinimui bei priežiūrai. Numatytos dvi po penkerius metus trunkančios veiklos, tokios kaip „Ariamosios žemės keitimas daugiametėmis pievomis“ ir „Daugiamečių pievų išlaikymas ir priežiūra“. Ūkininkaujantieji, prisiėmę tokius įsipareigojimus, gali gauti paramą.
Priemonė nėra patraukli, pievos toliau plėšiamos, nes Lietuvoje gyvulininkystė paprasčiausiai „eina iš mados“ ir naudos. O kam grūdus auginančiam ūkininkui reikalingos pievos?
Be to, vis sunkėjanti administracinė našta ūkininkams visai neskatina imtis tokių labiau su ekologija ir žalinimu susijusių priemonių. Tada pasipila įvairių kontrolių, stebėjimų, kaip vykdomi įsipareigojimai, lietus ir žmogui paprasčiau yra eiti jau žinomu keliu. Problema – įvairiapusė, jos sprendimas yra ne žemę dirbančiųjų, bet žemės ūkio strategiją formuojančiųjų rankose. O jos dažnai gerokai yra nutolusios nuo tikrojo žemės darbo pajautimo ir problemų supratimo, užsidariusios patogiuose kabinetuose ir nepažįstančios veiklų, kurių įgyvendinimą taip kruopščiai aprašo gausiose instrukcijose.
Pieva – sudėtinga laboratorija
Pievų atkūrimas – labai sudėtingas procesas. Atrodo, pasėjai žolę vietoje vasarojaus ir jau tvarka. Visi ūkininkavimui skirti mišiniai apsiriboja tam tikrų ganymui arba šienavimui tinkamų kultūrų mišiniu iš kelių rūšių – dobilai, motiejukai, eraičinai, svidrės, pievinės miglės, paprastosios šunažolės ir pan., bet nėra augalų įvairovės. Ilgainiui, jei aplink dar likę natūralių pievų, gamta atsės ir kitus būdingus augalus. Natūralių pievų sėklų kol kas nenusipirksi jokioje parduotuvėje. Užsienyje jau įmanoma, kilogramas jų gali kainuoti nuo kelių šimtų eurų iki tūkstančių, priklausomai, kokių rūšių sėklos surinktos. Tačiau genetiškai tai bus svetimžemiai, ne mūsų krašto augalai, todėl lietuviškos lankos negali atrodyti kaip Alpių pievos.
Natūralių pievų augmenija visai kitokia, nei kultūrinių, jose priklausomai nuo dirvožemio gali augti tiek įvairių žolynų, kad viename kvadratiniame metre jų priskaičiuosi keletą dešimčių. Visos šios žolelės svarbios vabzdžiams ir kitai smulkiajai faunai gyvuoti. Tokios bendrijos susiformuoja tik per ilgą laiką, kai kuriems augalams sudygti, užaugti ir pražysti reikia kelerių ar net keliolikos metų, gali prireikti tam tikrų nariuotakojų pagalbos išnešioti sėklytes, kaip pavyzdžiui, gegužraibiniams, ir pan. Pieva – be galo sudėtinga laboratorija, kurios veiklos net neįsivaizduojame. Tik žvelgdami į monotoniškus vasarojų ir rapsų laukus, greičiausiai ne vienas pasiilgstame vaikystės žydinčių pievų ir debesų drugelių.
Šienapjūtė atvirkščiai
Šiemet pirmą kartą Lietuvoje buvo išbandytas natūralios pievos atkūrimo metodas – šieno su sėklomis perkėlimas iš augalų rūšių turtingos donorinės pievos į atkuriamą, rūšimis skurdžią pievą. Šį projektą įgyvendino Baltijos aplinkos forumas kartu su Latvijos gamtos fondo vykdomu LIFE projektu „GrassLIFE2“. Projekto tikslas – atkurti Europos Bendrijos svarbos pievų buveines ir išbandyti veiksmingus jų atkūrimo metodus.
Toks metodas išbandytas Bačkonių (Kaišiadorių rajono savivaldybė) ekologiniame Andriaus ir Rasos Prusakovų ūkyje. Iš donorinės pievos atvežtas sėklų gausus šienas paskleistas iš anksto paruoštame plote, kuriame anksčiau buvo dirbama žemė. Dirvožemis buvo nualintas kelerių metų sėjų, su pradėjusia formuotis žoline augalija. Paviršių paruošė sėjimui pradraskant velėną, o ant jos paskleisti iš kitos pievos atvežti šieno rulonai. Pasak Baltijos aplinkos forumo aplinkosaugos eksperto J. Gulbino, tokiu būdu perkeltos sėklos iš rūšių gausos turtingos donorinės pievos į naują vietą, kurioje tikimasi atkurti panašią augmeniją.
Kokia iš to nauda šio ūkio ūkininkams? Ūkio savininkams pieva – ne tik ganykla, bet ir svarbi visos ūkio sistemos dalis nuo gyvulių gerovės iki auginamų daržovių kokybės. Ūkininkai norėtų kuo didesnės pievų augmenijos įvairovės, nes pievas ne tik šienauja, bet nupjautą žolę taip pat kompostuoja. Pasak šeimininkų, lietuvių mokslininkai atliko tyrimus, kurie parodė, kad komposto kokybė priklauso nuo žolių įvairovės. Kuo didesnė įvairovė, tuo kompostas vertingesnis ir augalams lengviau įsisavinamas. Todėl ūkininkai norėtų visas savo pievas paversti kuo įvairesnėmis, nes ūkyje reikia labai kokybiško komposto daržovėms auginti. Pasak ūkio šeimininko A. Prusakovo, augindamas daržoves turi rūpintis ne daržovėmis, o žeme. Šeimininkė pridūrė, kad pievų vertę kasdien patvirtina ir ūkio gyvuliai. Šeima augina hailendų veislės galvijų, kurie visus metus ganosi laukuose, o žiemą juos papildomai šeria šienu. Ūkininkė pastebėjo, kad, atvežus šieną iš sėtinės pievos ir iš įvairiažolės daugiametės pievos, gyvuliai šieną iš natūralios pievos suėda beveik dvigubai greičiau nei iš sėtinės.
„Lankoj, lankoj šienelį grėbiau“
Į pirmąją Lietuvoje natūralios pievos atkūrimo akciją įsijungė ir Kaišiadorių rajono savivaldybės administracijos ekologas, vietinės bendruomenės nariai, visiems tai buvo smagi, draugėn subūrusi veikla. Galbūt šios idėjos rezultatas po metų ar kelerių džiugins žmones ir taps gražia žydinčia pieva, kurių taip stinga mūsų gražioje šalyje. Jei metodas pasiteisins, jis galės tapti dar vienu veiksmingu būdu atkurti nykstančias Lietuvos natūralias pievas.
Panašiu laiku kitame Lietuvos krašte, Šilutės rajone, Rupkalvių kaime, vyko penktasis Nacionalinis šienpjovių čempionatas. Jo dalyviai iš visos Lietuvos čia ne tik aiškinosi, kas meistriškiausiai valdo dalgį, bet priminė apie gyvuojančią šienavimo dalgiais tradiciją. Galbūt naujų natūralių pievų kilimai ne tik sugrąžins į jas griežles, spindės ir skambės ryto rasoje dalgiai, sugrįš tai, ką nuo seno mokėjo mylėti ir vertinti lietuviai – savo gimtąją žemę ir jos grožį.
Daiva SRĖBALIŪTĖ
Nuotr. sugeneruota DI
