Ką darytume, jei „geltona“ taptų „raudona“
Lietuvos radijo „Kultūros savaitės“ šeštadieninę transliaciją nutraukė nelauktas pranešimas apie Vilniaus apskrityje ir Ukmergėje paskelbtą galimą oro pavojų „geltona“. Tada manyta, kad iš Baltarusijos galimai įskrido dronas. Įtampa ir nežinia tęsėsi apie 40 minučių, kol galų gale paaiškėjo, kad niekas nepaaiškėjo ir neatpažintas skraidantis objektas, turbūt koks migruojančių žąsų būrys, nuskrido kažkur sau, o Lietuva ramiau atsikvėpė ir ėmė toliau gyventi savaitgalio rimtu.
Ar ši situacija mus ko nors pamokė, ar susimąstyta, ką skubiai privalome koreguoti savo pasirengime kovose su nelaimėmis ar tik gyvensime iki kito „geltono“ pranešimo? O jei jis staiga taps „raudonas“?
Kai pratybos tampa realybe
Taigi, kai pratybos tampa realybe, tada supranti, kokias klaidas padarei ir ko dar reikia mokytis. Nacionaliniam transliuotojui tai turbūt buvo vienas pirmųjų išbandymų, kaip pasirengta informuoti visuomenę vienokios ar kitokios nelaimės atveju. Galima sakyti – visai gerai, nes kaip mat buvo surasti visi reikalingi įrašai su specialistų patarimais, kaip elgtis, kur ieškoti informacijos, net kaip kovoti su stresu. Ko pritrūko – operatyvesnių pranešimų iš Nacionalinio krizių valdymo centro bei Lietuvos kariuomenės. Vidaus reikalų ministerijos sukurta mobilioji programėlė LT72 taip pat nebuvo atnaujinta specialia tuo metu galbūt svarbia informacija. Nors buvo rekomenduota ją atsidaryti ir sekti informaciją, toji buvo kelių dienų senumo.
Tomis dienomis kaip tik vyko „Vyčio skliauto“ pratybos, tad nenoromis kilo mintis – o gal čia tokia tų pratybų dalis ir tikrinama institucijų sąveika bei visuomenės budrumas?
Po „Vyčio skliauto“ pratybų įvairių institucijų atstovai, apibendrindami rezultatus, akcentavo, kad iki šiol trūksta koordinavimo, neparengtos iki reikalingos ribos maisto rezervo atsargos, sprendimus reikėtų priimti greičiau ir panašios mums visiems ne svetimos savybės – viską atidėlioti, daryti paskutinę minutę, galvojant „o gal neprireiks“.
Kažin, apie ką čia bereikėtų galvoti, jei Ukrainą Rusija įnirtingai talžo jau keleri metai, Ukraina atsilaikydama laimi laiko mums pasiruošti, o mūsų atsakingieji vietoje to vakarėlius rengia. Nes taip sunkiai dirba, kad pailsta ir už tai reikia kaip nors juos motyvuoti.
Gal gera motyvacija būtų ekskursija kur arčiau Ukrainos fronto linijos?
Biurokratijos brūzgynai veši visur
Mūsų valdžios veiksmai – lyg gendančio variklio sindromas – tarsi ir sukasi, bet negeneruoja jėgos. Kalbama ir kalbama apie įvairias priedangas, bet kaip jų trūksta, taip daugiau neatsiranda.
Lietuvos savivaldybių asociacijos prezidentas Plungės rajono meras Audrius Klišonis Prezidentūroje vykusiame forume sakė, kad bent pusę lėšų reikia skirti popieriams, įvairioms procedūroms. Bet ar popieriai mus apsaugos, ar apsaugos mūsų žmones? – pagrįstai klausė A. Klišonis.
Ar ne liūdna, kad iš 30 mln. eurų priedangoms skirtų lėšų per pastaruosius dvejus metus panaudota tik 3,7 mln. eurų? Ar ne metas bent šiek tiek prašviesinti biurokratines džiungles, ypač kai pavojus kyla tautos ir valstybės išlikimui? Kas trukdo keisti įvairiausias taisykles, nutarimus ir potvarkius bei kitas nereikalingas šiuo metu piktžoles, neaišku. Juk patys politikai tas taisykles ir nustato, tai ko negali patys ir pakeisti, o gal jau dirbtinis intelektas įsilaužė į mūsų įstatymdavystės sistemą?
Kur ir kaip formuojamas tas maisto atsargų rezervas, kaip stebuklingai jis pasieks visus alkstančius, jei staiga būtų sudaužytos degalų saugyklos, elektrinės ir pan.
Kodėl gi nuo aukštų sostinės bokštų nenusileisti iki tolimo rajono ir pasižiūrėti, kur ir kokie ūkininkai vietoje, bėdos atveju, galėtų vietinius gyventojus aprūpinti pienu, mėsa ar daržovėmis? Kodėl su jais nesudaryti tam tikrų ekstremalios situacijos atveju gyventojų tiesioginio aprūpinimo maistu sutarčių, tarkime, mainais už kokį mažesnį žemės mokestį ar kitokį atlygį ar net be jo?
O kas jei staiga neliks elektros, kaip jau mus vasarą pamokė audra, kaip įkrauti elektromobilius, pasišildyti namus ir pasitiekti valgio bent jau tiems, kurie privalėjo namuose naudojamus buitinius dujų balionus pakeisti elektrinėmis viryklėmis ar išgriovę įprastas krosnis įsirengė šilumos siurblius?
Generatoriai itin pageidaujama prekė
Neseniai gretimo rajono centre gyvenančio giminaičio, kuriam kaip tik teko dujinę viryklę pakeisti elektrine, paklausiau, ar jų namo bendrija bent įsigijo kokį generatorių?
Pensinio amžiaus žmogus, kokių rajono blokiniuose namuose dauguma, tik liūdnai šyptelėjo – kur tau, leisimės į kiemą, laužus kūrensime, kaip Ukrainoje.
O ir tas leidimasis į kiemą ar priedangą ne toks paprastas, nes renovuojant namus galvojama tik apie šildymą, bet „pamirštamas“ patogumas gyventojams ir neįrengiami jokie liftai. Ar esi garbaus amžiaus, ar mama su kūdikiu – tempk savo naštą į viršutinius aukštus kaip išmanai.
Analogiškai tepenk laiptais žemyn. Jei spėsi. Dar neškis ir išgyvenimo krepšį, jei tokį turi ar spėsi pasigriebti.
Rugpjūčio audra išaugino elektros generatorių paklausą. Generatorių kaina, priklausomai nuo galios, gali svyruoti nuo kelių šimtų iki kelių tūkstančių eurų, priedo reikalingo įvado ir detalių kaina. Galima ir nuomotis, tačiau, kai užklumpa nelaimė, ieškoti nuomojamo generatoriaus ne metas. Todėl kas išgali, šiais neramiais laikais pravartu turėti savo generatorių, o kam sunkiau įsigyti, galėtų paremti ir valstybė. Juk tai prisidėtų prie bendro saugumo ir nelaimės atveju valstybei tektų mažesnė našta rūpinantis gyventojais.
Deja, Aplinkos apsaugos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūros Žaliosios transformacijos departamento Atsinaujinančios energijos projektų skyriaus projektų vadovas Izoldas Aškelavičius į klausimą apie galimą kokią nors pagalbą įsigyjant generatorius tegalėjo pasakyti, kad Aplinkos projektų valdymo agentūra (APVA) kol kas neturi informacijos paramai iškastiniu kuru (benzinu, dyzelinu ar dujomis) varomiems generatoriams įsigyti.
Pasiruošti ne taip jau paprasta
Pasiruošti generatoriaus naudojimui ne taip jau ir paprasta, kaip gali atrodyti. Visų pirma, informuoja ESO, elektros generatoriaus jungtis su visos patalpos vidaus elektros tinklu galima tik įsirengiant stacionarią jungtį ir priemones, kurios užtikrina, jog generatoriaus generuojama įtampa nebūtų perduota į ESO elektros tinklus, dėl ko kiltų didelė rizika žmonių gyvybei ir sveikatai, ar būtų sugadinti jūsų prietaisai, generatorius ar padaryta kita žala. Įrengti tokią jungtį gali tik kvalifikuoti specialistai.
Generatorių pardavimai parduotuvėse išaugo, specialistų, galinčių paruošti reikalingą įvadą, nepadaugėjo, tad eilės prie jų ilgėja. Gal ir savivaldybės galėtų sudaryti kokią komandą, kuri atliktų parengiamuosius darbus?
Jei esi ūkininkas ir reikia galingesnio generatoriaus, greičiausiai teks įsigyti varomą dyzelinu. Nepaisant visų reikalingų elektros instaliacijos darbų ir leidimų jiems, dar, matyt, tektų derinti ir išimtį tokiam generatoriui naudoti „žemdirbių dyzeliną“. Mat šio dyzelino naudojimo ribos apibrėžtos gan griežtai. O taisyklių kol kas niekas nepakeitė. Tad neaišku, ar ekstremalios situacijos atveju ūkininkas gali naudoti tokį dyzeliną, nes taip sako logika, ar jis nusižengs kokiam vienam iš daugybės keisčiausių ribojimų.
Laimė, kol mūsų padangė rami, o valdžia sukasi gendančio variklio ritmu, kiekvienas mūsų geriau imkime ir apgalvokime, ko dar trūksta, ko reikia mūsų namams – mūsų tvirtovei, kad bet kokios ekstremalios situacijos atveju neprireiktų maldauti pagalbos, geriau tapkime ne pagalbos laukiančiais, o ją teikiančiais.
Daiva SRĖBALIŪTĖ
DI sugeneruota nuotr.
