Gargždiškės tautodailininkės meilė linui – parodoje „Lino magija“
Gargždų krašto muziejuje visą spalio mėnesį galima gėrėtis Vytauto Majoro tautodailininko premijos laureatės, meno kūrėjos Valentinos Kaubrienės tekstilės darbais. Išsiuvinėtos, nėriniais ir kutais dekoruotos suknelės, siuvinėti paveikslai, staltiesės, takeliai, rankinės – viskas iš lino, pakerėjusio gargždiškę tautodailininkę, kuri personalinę tekstilės darbų parodą pavadino „Lino magija“.
Žavi natūralumas
„Esu natūralistė, man patinka viskas, kas yra natūralu. Iš visų medžiagų labiausiai mėgstu liną. Jis gali būti skirtingas, bet man pats mieliausias. Senovinis, kokio dabar beveik nebeįmanoma gauti, yra tvirtas, gana šiurkštus, sunkiai lyginamas. Tik daugybę kartų išplautas jis tampa minkštas. Lininis drabužis per karščius vėsina“, – žavėdamasi linu jo savybes vardijo Lietuvos tautodailininkų sąjungos Žemaitijos skyriaus Gargždų sekcijos tautodailininkė V. Kaubrienė, ne vienus metus siuvusi ir siuvinėjusi, kitaip dekoravusi linines sukneles, kai kilo mintis surengti lininių darbų parodą. Ji prisipažino, kad tam pritrūkdavo dienos valandų, tad „pridurdavo“ ir nakties. Kadangi didžiausią laiko dalį skyrė suknelėms, jo beveik neliko siuvinėti paveikslams, tad parodoje eksponuojami ankstesnių metų darbai, kuriems būdingi gamtos motyvai.
„Vasarą surengiau lininių suknelių parodą Vėžaičiuose, dabar – Gargždų krašto muziejuje, kai kurios buvo iškeliavusios į „Marginių“ saloną Klaipėdoje. Mano lininės suknelės labai skiriasi. Vienose linas dera su šilku, kitose – su vilna, kai kurios – iš senovinio lininio audinio“, – pasakojo kūrybos versmėse besimėgaujanti ypatingo darbštumo ir kruopštumo V. Kaubrienė.
Paklausus, kuri pati mėgstamiausia eksponuojama suknelė, tautodailininkės akys krypo ne į vieną. Kiekviena suknelė – atskira istorija arba dėl audinio dar iš Valentinos močiutės skrynios, arba dėl smulkaus nėrinio rašto, siuvinėjimo arba dėl sudėtingo iškarpymo. Pasiruošimas kūrybai prasideda nuo vizijos. O tada imamas lininis audinys, išskalbiamas, išdžiovinamas ir išlyginamas. „Kadangi linas labai traukiasi, siūti iš jo arba siuvinėti galima tik prieš tai išskalbus ir išlyginus“, – aiškino Valentina.
Iš spintos – į šviesą
Ar įsivaizduojame moterį be rankinuko ar rankinės? Jų įvairovė didžiulė, tačiau Valentina nusprendė, kad prie jos lininių suknelių labiausiai derės įvairių spalvų, raštų ir formų rankinės, pasiūtos iš austo audinio, o neretai – iš senos lovatiesės. Apie rankines tautodailininkė girdėjo įvairių nuomonių: vieni gyrė už kūrybiškumą, kiti abejojo, stebėjosi ar piktinosi, kodėl gargždiškė savo kūriniams naudoja senas austas lovatieses. Ar taip galima elgtis su autentiškais daiktais? Ar taip nesumenkinama jų vertė? Argi savo močiučių palikimą nereikėtų saugoti skryniose ir spintose?
„Bet ten jų niekas nepamatytų, – atsakanti V. Kaubrienė, prieš dešimt metų pasisiuvusi suknelę būtent iš lovatiesės, kurią buvo išaudusi jos močiutė. – Manau, derinant tai, kas sena, su tuo, kas nauja, suteikiant naują paskirtį, galima išsaugoti senuosius raštus, parodyti jų grožį.“ Valentina įsitikino, kad senieji audiniai labai kokybiški: siūlai tvirti, spalvos neblunka, tad ilgaamžiškumas garantuotas. Tautodailininkė neslepia, kad kuriant rankines reikia ir fizinės jėgos, jei renkasi metalinį pasukamą užraktą, kuris rankinei suteikia elegancijos ir prabangos.
„Turiu minčių, turiu planų“, – šypsojosi Valentina, surengusi apie 40 parodų ne tik Gargžduose ir rajone. Įkvėpimo kūrybai iš gamtos besisemianti tekstilininkė labiausiai mėgsta pastelines, ramias spalvas. „Man atrodo, kad nieko kito nemoku, tik paukštelius ir gėles siuvinėti“, – sakė Valentina, pražydusią gėlelę, sušiūravusią vėjo pučiamą smilgą, paukščiukus už lango perkelianti į savo kūrybą.
Laima ŠVEISTRYTĖ
Autorės nuotr.
