Įkvėpti praeities, kuria ateičiai: 290 metų Agluonėnų mokyklos šviesos kelias
Klaipėdos rajono švietimo istorijoje Agluonėnų mokykla užima ypatingą vietą. Šiemet minimas įspūdingas 290 metų jubiliejus – tai ne tik įspūdingas skaičius, bet ir beveik trys šimtmečiai kultūrinio bei tautinio identiteto saugojimo Mažojoje Lietuvoje. Agluonėnai šiemet yra paskelbti Lietuvos mažąja kultūros sostine.
Jubiliejinėse iškilmėse pranešimą apie Mažosios Lietuvos švietimo sistemos fenomeną skaitė buvusi Agluonėnų mokyklos mokinė, garsi istorikė, Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto vyresnioji mokslo darbuotoja, doc. dr. Silva Pocytė. Savo įžvalgose mokslininkė pabrėžė, jog Agluonėnų mokyklos pavyzdys puikiai iliustruoja unikalų Klaipėdos krašto kultūrinį pamatą.
„Prūsijos valdžios sprendimas XVIII amžiuje įvesti privalomą pradinį ugdymą vietos kalba Mažojoje Lietuvoje padarė tai, kas vėliau leido išlikti lietuvininkų tapatybei. Agluonėnų mokykla, skaičiuojanti jau beveik tris šimtmečius, buvo ne šiaip pastatas – tai buvo erdvė, kurioje formavosi raštinga, kritiškai mąstanti ir savo šaknis suprantanti bendruomenė. Čia išmoktos pamokos leido išauginti tokias asmenybes kaip profesorius Domas Kaunas, tyrinėjusį Ievos Simonaitytės palikimą, ir daugelį kitų šviesuolių, garsinusių mūsų kraštą toli už jo ribų“, – teigė dr. S. Pocytė.
Agluonėnų pradinio mokslo šaknys siekia net 1736 metus, kai Prūsijoje juridiškai įsigaliojo pagrindinis mokyklų įstatymas „Reguliuojamieji principai“. Būtent tada Mažojoje Lietuvoje pradėtas kurti masinis pradinių mokyklų tinklas, o Agluonėnuose iškilo pirmoji pradinė mokykla, įkurdinta ilgame pastate iš molio.
Mokyklos pastatai keitėsi kartu su epochomis ir istoriniais lūžiais. 1846 m. mokykla buvo perstatyta iš rąstų, o 1913 m. per kraštą nuvilnijęs gaisras visiškai pelenais pavertė senąjį pastatą. Pamokos laikinai persikėlė į ankštas patalpas Kantvainuose. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, naujos statybos įstrigo, ir tik 1920 m., išsikrausčius pasienio muitinės tarnautojams, jų gyvenamasis namas Poškose buvo atiduotas švietimo reikmėms.
Jaunos valstybės prioritetas
Naujos Agluonėnų mokyklos reikalai iš esmės pajudėjo tik 1923 m., kai Klaipėdos kraštas buvo prijungtas prie Lietuvos valstybės. Naujai atsikūrusi Lietuvos vyriausybė aktyviai investavo į lietuviško švietimo infrastruktūrą šiame krašte, skyrė tam lėšų ir oficialiai patvirtino bei finansavo statybas, kurios baigėsi 1925 m. spalio 15 d. iškilmingu atidarymu. Mokyklos svarbą liudija ir tai, kad iškilmėse dalyvavo aukšti svečiai (pavyzdžiui, Klaipėdos krašto direktorijos prezidentas Endrius Borchertas ar prof. Jonas Yčas).
Nėra išlikę tikslių duomenų, kiek kainavo naujos mokyklos statyba. Žinant to laikotarpio kontekstą, tipinės mūrinės pradinės mokyklos statybos tarpukario Lietuvoje (priklausomai nuo dydžio, klasių skaičiaus ir mokytojams skirtų butų pastate) valstybei paprastai kainuodavo nuo keliasdešimt iki daugiau nei 100 tūkstančių litų. Kadangi Agluonėnų mokykla buvo statoma strategiškai svarbiame, ką tik prijungtame Klaipėdos krašte, valstybė tam skyrė prioritetinį dėmesį.
Klaipėdos krašte (Rytų Prūsijoje) kaimo pradžios mokyklos buvo statomos pagal reglamentuotus, tipinius vokiečių architektūros projektus. Tad ir naujoji Agluonėnų mokykla buvo panašaus tipo, o tai reiškė, kad pastatas buvo pritaikytas ne tik mokymuisi, bet ir gyvenimui. Po vienu stogu įrengta didelė klasė vaikams ir netgi modernus butas mokytojo šeimai su vonia. Mokykloje buvo atskiros durys mokiniams išeiti į kiemą per pertraukas, speciali patalpa vaizdinėms priemonėms. Mokyklos pastatas buvo orientuotas į praktiškumą, ilgaamžiškumą ir geras higienines sąlygas: klasė pietų pusėje, kad būtų šilčiau, o dideli langai garantavo daugiau šviesos.
Pirmasis mokytojas – neeilinė asmenybė
Kad ir kiek valstybė skirtų lėšų švietimui, vietose reikėjo pasišventusių žmonių, ypač Klaipėdos krašte. Pedagogas, vadovėlių autorius ir krašto šviesuolis Jonas Jokūbas (Hansas) Purvinas (1894–1946) asmeniškai dėjo nuoširdžias pastangas, organizavo ir tiesiogiai rūpinosi naujosios Agluonėnų mokyklos statybos reikalais. Tai realus pavyzdys, kaip jaunos valstybės parama ir vieno žmogaus pasišventimas pasiekė puikų rezultatą.
Jis į Agluonėnus atvyko dirbti 1923 m., ką tik baigęs Klaipėdos mokytojų seminariją. Kilęs iš pasiturinčios, verslios šeimos, rūpindamasis mokyklos statyba, jis sulaukė ir artimųjų palaikymo. Apie tai jubiliejiniame renginyje kalbėjo Mažosios Lietuvos krašto žinovas, buvęs pedagogas iš Vilkyčių Bronius Mulskis. Būtent jis iškėlė mintį įprasminti pirmojo naujos Agluonėnų mokyklos mokytojo J. Purvino atminimą. Šią iniciatyvą realizavo Agluonėnų seniūnija ir Agluonėnų bendruomenė pastatydama krikštą jam pagerbti Lietuvininkų ąžuolyne.
Kalbėdamas jubiliejiniame renginyje tikybos ir anglų kalbos mokytojas Remigijus Šemeklis akcentavo, kad mokytojo vaidmuo Klaipėdos krašte visada turėjo sakralią reikšmę. Tad J. Purvinas buvo ne šiaip pedagogas – jis tapo tikru vietos šviesuliu ir kultūros skatintoju. Mokytojas aktyviai įsiliejo į bendruomenės gyvenimą, ėjo Vanagų parapijos precentoriaus pareigas, prireikus pavaduodavo kunigą.
J. Purvinas parengė pirmąjį lietuvišką tikybos vadovėlį Klaipėdos krašto pradinėms mokykloms – „Ewangeliška tikybos knyga“ (1924 m.), išspausdintą gotikiniu šriftu, iš kurio vaikai mokėsi daugiau nei 15 metų. Kartu su kolega Otto Lewandowskiu jis taip pat išleido trijų dalių aritmetikos vadovėlį „Skaičiavimo knygos“.
Kūrybiškai ugdė jaunuomenę
Agluonėnų mokytojo J. Purvino žmona buvo Klaipėdos krašto rašytoja ir poetė Lisbetė Purvins-Irrittié (Lisbeth Purwins) (1897–1974). Ji aktyviai prisidėjo prie vietos švietimo bei kultūrinio gyvenimo ir padėjo savo vyrui pedagoginėje bei visuomeninėje veikloje. Gyvendama Agluonėnuose, L. Purvins parašė 8 pjeses, skirtas mokyklų teatrams.
Šie kūriniai padėjo mokytojui J. Purvinui paįvairinti mokinių popamokinę veiklą bei ugdyti krašto jaunuomenę. Remiantis buvusių mokinių prisiminimais, Lisbetė mokykloje mokė mergaites rankdarbių ir buvo labai mylima vaikų. Ji kūrė eiles bei apsakymus vokiečių kalba, į kuriuos įpindavo baltų mitologijos motyvų ir lietuvių liaudies dainų elementų. Jos eilėraščiai bei pasakojimai buvo įtraukti į Klaipėdos krašto mokyklinius vadovėlius, o tai stiprino jos vyro, kaip vadovėlių autoriaus bei švietėjo, aplinką ir autoritetą.
Kartu su vyru Lisbetė paliko gilų pėdsaką Mažosios Lietuvos švietimo bei kultūros istorijoje, o jų bendras indėlis iki šiol prisimenamas Agluonėnų bendruomenėje. Tačiau naujojoje mokykloje J. Purvinas dirbo vos apie metus. Po to jis buvo paskirtas Dovilų mokyklos vedėju, kuriuo dirbo iki savo išvykimo į Vokietiją (apie 1928 m.).
Račkauskų palikimas – iki šiol
Jubiliejiniame Agluonėnų mokyklos renginyje akcentuota, kad Stasys Račkauskas ir Stasė Oželytė-Račkauskienė buvo vieni iš svarbiausių pokarinio laikotarpio Agluonėnų krašto šviesuolių, atidavę šiam kaimui ir jo vaikams dešimtmečius nuoširdaus darbo. Agluonėnų bendruomenė juos prisimena kaip išskirtines asmenybes.
Atvykęs į Agluonėnus 1945 m., S. Račkauskas rado visiškai karo nuniokotą mokyklos pastatą (išdaužytais langais ir sulaužytais suolais), kuriame anksčiau buvo įsikūrę sovietiniai kareiviai. Jo ir mokinių tėvų didžiulėmis pastangomis pastatas buvo prikeltas naujam gyvenimui ir duris atvėrė 1946 m. balandžio 1 d. S. Račkauskas tapo mokyklos vedėju, o vėliau – septynmetės mokyklos direktoriumi. Renginyje prisiminta, kad jis buvo ne tik pedagogas, bet ir ūkiškas vadovas – prie mokyklos užveisė didžiulį sodą. Užaugintus vaisius parduodavo, o už gautus pinigus mokyklai pirkdavo reikalingas mokymo priemones (vienas iš didžiausių to meto pirkinių buvo radijo imtuvas). Kadangi S. Račkauskas buvo nepartinis (sovietmečiu tai buvo laikoma dideliu trūkumu), 1964 m. valdžia jį atleido iš direktoriaus pareigų. Tačiau jis liko dirbti toje pačioje mokykloje matematikos bei darbų mokytoju net iki 1987 m.
Račkauskų šeimos namai ir mokyklos kiemas buvo tapę viso kaimo kultūrinės traukos centru. Čia rinkdavosi jaunimas žaisti tinklinio, klausytis radijo ir dainuoti. Vietiniai gyventojai juos be galo gerbė, rėmė maistu sunkiais metais ir kviesdavo į visas svarbiausias šeimos šventes – vestuves ar krikštynas. Vėliau patys Račkauskai garsėjo savo vaišingumu.
S. Račkauskas mokėsi Plungės jėzuitų gimnazijoje, kurioje valdė griežta vyriška disciplina. Šio griežto, bet teisingo auklėjimo ir tvarkos pėdsakus vėliau jautė ir jo mokiniai bei kolegos mokytojai. Jis buvo gerbiamas, autoritetingas, be galo atsidavęs tiksliųjų mokslų (matematikos) ir praktinių įgūdžių (darbų) pedagogas. Jo žmona S. Oželytė-Račkauskienė visą gyvenimą dirbo su pačiais mažiausiais – pradinėmis klasėmis. Ji išliko atmintyje kaip nepaprastai šilta, švelni, mylima kelių kartų pirmoji mokytoja. Mokytojų Račkauskų indėlis Agluonėnuose išlieka gyvas iki šiol. S. Račkauskas mirė 2007 m. (buvo pašarvotas pačioje mokykloje), o jo žmona – 2013 m. Abu jie ilsisi vietinėse Agluonėnų etnografinėse kapinėse.
Jubiliejiniame Agluonėnų mokyklos renginyje prisiminimais apie pedagogus Račkauskus pasidalijo mokytoja Sigita Stankuvienė bei jų sūnus, inžinierius Romualdas Račkauskas.
Iškiliems Agluonėnų pedagogams Stasiui ir Stasei Račkauskams, minint mokyklos 290-ąsias metines, Lietuvininkų ąžuolyne pasodinti du ąžuoliukai. Specialius žymėjimo ženklus sukūrė agluonėniškis Jonas Čepas.
Ambicingi ir inovatyvūs pedagogai
Dabartinis Agluonėnų mokyklos-darželio pastatas buvo pastatytas 1980 m. Rugsėjo 1-ąją tuometinis mokyklos direktorius V. Gedgaudas įkurtuvių šventėje pažadėjo, kad Agluonėnų aštuonmetės mokyklos moksleiviai bus gerai ruošiami įgyti vidurinį išsilavinimą, ras savo vietą gyvenime. Agluonėniškius ugdė pasišventę pedagogai: jubiliejiniame renginyje akcentuota, kad bambantys, niurzgantys, neiniciatyvūs mokytojai čia nepritapdavo, dirbdavo trumpai.
Įdomiai, kūrybiškai, įkvėptai šventėje kalbėjo buvusi ilgametė istorijos mokytoja Birutė Adelė Studencova, susirinkusiems svečiams, buvusiems mokiniams surengusi pamoką atminčiai atgaivinti.
Apie pradinių klasių mokytojų indėlį tolimesniam vaiko ugdymui renginyje kalbėjo 85-mečio proga šiltai pasveikinta taip pat buvusi ilgametė mokyklos pedagogė Danutė Plauškienė.
Po 2002–2005 m. mokinių skaičius Agluonėnuose, kaip ir visoje Lietuvoje, pradėjo nuosekliai mažėti dėl gimstamumo mažėjimo, emigracijos, kėlimosi į didesnius miestus. Ši tendencija galiausiai lėmė tai, kad mokykloje likus apie 60 mokinių 2022 m. rugsėjo 1 d. įvyko didžioji reorganizacija – įstaiga buvo pertvarkyta į Klaipėdos rajono Agluonėnų mokyklą-darželį.
Gargždų „Minijos“ progimnazijos direktorė Rima Gabalienė, viena ilgiausiai Agluonėnų pagrindinei mokyklai ir mokyklai-darželiui vadovavusių direktorių (nuo 2005 m. iki 2025 m. pradžios), jubiliejiniame renginyje akcentavo, kad mokykla visada pasižymėjo inovatyvumu. Ji pasidžiaugė, kad mokykla viena pirmųjų dalyvavo „Erasmus“ projekte: „Mes patys pildėme paraišką, nenusipirkdami… Dalyvavome ir „Samsung“ projektuose. Tuomet tai dar buvo naujovės. Antrieji rajone perėjome prie „Tamo“ žurnalo.“
Agluonėnų mokykla visada pasižymėjo unikaliu Mažosios Lietuvos kultūriniu identitetu, giliomis tradicijomis bei išugdytomis iškiliomis Lietuvos asmenybėmis – tuo pasididžiuota minint jos veiklos 290-metį.
Šiandieninė Agluonėnų mokykla-darželis, vadovaujama direktorės Andželikos Jasienės, tęsia senąsias tradicijas, sujungdama Mažosios Lietuvos etnokultūrinį palikimą su šiuolaikiniais ugdymo metodais. Šiuo metu įstaigoje iš viso dirba 44 darbuotojai. Mažųjų ugdymu bei švietimu rūpinasi 18 pedagoginių darbuotojų. Šiandien mokykloje-darželyje krykštauja ir žinių semiasi 84 ugdytiniai.
Vilija BUTKUVIENĖ
Autorės nuotr.
