Telšių vyskupo sekretorius S. Stumbra: šimtmečių tradicija liudija – pagarba ir malda turi lydėti netekties valandą

Lapkričio pradžia kasmet panardina mus į rimtį – Visų Šventųjų ir Vėlinių dienos kviečia stabtelėti, prisiminti išėjusiuosius ir apmąstyti pamatines krikščioniškas vertybes: meilę, viltį, amžinybės pažadą. Kur šiandieniniame skubančiame pasaulyje glūdi šių tradicijų prasmė ir kaip mirusiųjų pagerbimas padeda mums patiems išsaugoti žmogiškumą? Apie tai, kaip gyventi viltimi ir nepamesti dvasinio orientyro, kalbamės su Telšių vyskupo sekretoriumi, Klaipėdos universiteto profesoriumi, socialinių mokslų daktaru kunigu Sauliumi STUMBRA.

Brangi dovana – užtarimas maldoje
– Gerbiamas kunige, daugelis žmonių Lietuvoje suplaka Visus Šventuosius ir Vėlines į vieną bendrą „kapų šventę“. Kaip paprastai paaiškintumėte pagrindinį teologinį skirtumą tarp lapkričio 1-osios ir lapkričio 2-osios?
– Dėkoju, visada malonu bendradarbiauti su „Banga“, nes ieškote atsakymų į svarbius klausimus. Šios šventės ir labai skirtingos, ir labai panašios. Skirtingos: lapkričio 1-oji – diena, kai pagerbiame žinomus ir nežinomus šventuosius, tikėjimo kankinius ir liudytojus, tarp jų gali būti mūsų artimieji, draugai ir bičiuliai – tai mums kvietimas ir gyvenimo orientyras – šventumas; lapkričio 2-oji – Vėlinės, maldų už visus mirusiuosius diena ir aštuondienio pradžia – maldingo kapų lankymo ir maldų už mirusiuosius.
– Kas yra „Šventųjų bendravimas“, kurį minime Visų Šventųjų dieną? Kaip mes, gyvieji, esame susiję su tais, kurie jau išėjo?
– Tai labai „kietas“ teologinis klausimas, tad bandysiu atsakyti kuo paprasčiau – tai priminimas mums, kad nei atstumas, nei mirtis neatskiria mūsų – esame vienos Bažnyčios bendruomenės nariai: keliaujanti ir kovojanti Bažnyčia – tai mes, dar gyvenantys; kenčianti Bažnyčia – tai mūsų mirusieji, kurie kenčia skaistykloje; galiausiai triumfuojanti Bažnyčia – tai šventųjų būriai, kurie šlovina Viešpatį.
– Bažnyčios mokyme lapkričio 2-oji yra Mirusiųjų minėjimo diena. Kokia yra maldų už mirusiuosius (ypač kenčiančius skaistykloje) reikšmė ir galia?
– Tai kur kas daugiau nei atmintis – tai meilės dovana, kurią nešame šventosiomis Mišiomis, Žemaičių Kalvarijos kalnų giedojimu, asmeninėmis maldomis ir t. t. Mes dėkojame už artimuosius ir meldžiame Dievo gailestingumo – juk nė vienas nesame be nuodėmės, tad ir mūsų mirusiems artimiesiems ta dovana brangi – užtarimas maldoje.
– Kas yra visuotiniai atlaidai, kuriuos galima pelnyti mirusiesiems pirmosiomis lapkričio dienomis, ir kaip tinkamai juos praktikuoti?
– Atsakysiu paprastai, nes tai taip pat „kietas“ teologinis klausimas. Nuo lapkričio 2 dienos iki 8 dienos galima pelnyti visuotinius atlaidus mirusiųjų naudai – už mirusiuosius. Ko reikia: specialios sąlygos: maldingai aplankyti kapus – bent mintimis pasimelsti už mirusiuosius (poteriai, rožančius, Kalnai ir t. t.), o Vėlinių dieną aplankant bažnyčią ar koplyčią ir sukalbant „Tėve mūsų“ bei „Tikiu į Dievą Tėvą“ maldas – tai specialiosios sąlygos toms dienoms, o įprastinės yra atlikti išpažintį, kad būtume malonės stovyje, priimti Švč. Sakramentą, pasimelsti popiežiaus intencija ir turėti tvirtą norą atsiriboti nuo bet kokios nuodėmės.
Ant kapų – pašventinta žvakė
– Lietuvoje kapinių lankymas ir jų puošimas yra itin giliai įsišaknijęs. Kaip Bažnyčia vertina šį fenomeną – ar tai labiau krikščioniškas pamaldumas (ar senųjų pagoniškų tradicijų tęsinys?) – gal to nereikia?
– Sustokime prie krikščioniškosios tradicijos, kuri daugiau nei 600 metų kuria mūsų visuomenę. Kapelių prižiūrėjimas – tai pagarbos ženklas ir tuo pačiu sudėtinė dalis maldų už mirusiuosius. Krikščioniškoje tradicijoje žinome, jog mirusieji laidojami kapuose, kapą puošia kryžius ar kitas tikėjimo ženklas.
– Kartais atrodo, kad Visų Šventųjų dieną kapinėse kyla savotiškos „grožio varžybos“ – kalnai gėlių, dešimtys žvakių ant vieno kapo. Kur yra riba tarp nuoširdaus mirusiojo pagerbimo ir tuštybės (komercijos)? Ko mirusiajam iš tiesų reikia iš mūsų?
– Atsakysiu trumpai. Ir rimtai, ir juokais – jei lenktyniauti, tai tik maldomis, o ne gėlių vazonais ir parafinais.
– Ką krikščioniui simbolizuoja ant kapo uždegta žvakės liepsna?
– Šis klausimas yra labai svarbus. Kapuose deginame tik pašventintas žvakes, kurios yra tikėjimo ir vilties ženklas – tarsi pratęsimas mūsų maldos. Kaip būtų gražu, jei bent 1 proc., kiek dega žvakė, užpildytų mūsų maldos.
Dvasinės žaizdos – skaudžios
– Šiuo laikotarpiu kunigai nemažai laiko praleidžia kapinėse, laimindami kapus ir melsdamiesi su tikinčiaisiais. Kokias didžiausias dvasines žaizdas ar ieškojimus pastebite žmonių akyse šiomis dienomis?
– Laikai keičiasi ir nebėra tokios didžiulės koncentracijos į šias dienas – dažnai paminklai pašventinami mirusiųjų metinių progomis – tad nereikia budėti kapinėse. Labai prasmingos apeigos – gedulinė maldų procesija kapinėse ir bažnyčiose visą aštuondienį – atmenant ir užtariant malda visus mirusiuosius, net ir tuos, kurie jau pamiršti – tai labai sakralus laikas. Žaizdos… skubėjimas. Deja, ir sveikos atminties praradimas, kad esame mirtingi, o ir bandymas mirtį padaryti „patogia“ ar net „pasirinkimu“.
– Kaip Bažnyčia siūlo išgyventi netekties skausmą tiems, kurie šiemet prie kapo stovi pirmą kartą, ką tik palaidoję artimąjį?
– Šimtmečių tradicija liudija – pagarba ir malda turi lydėti netekties valandą. Net šiandienė psichologija pritaria, kad ilgos giesmės, gedėjimas leidžia ne tik išgyventi visus gedėjimo etapus, bet atneša ramybę gedintiesiems ir amžinybės artumą mirusiesiems.
– Kaip tėvams krikščioniškai paaiškinti mirties ir amžinojo gyvenimo temą vaikams, kad jie neišsigąstų, bet suprastų šių dienų rimtį?
– Labiau reikia tėvus raminti – vaikai nebijo mirties… Jie gyvena aplinkoje, kur herojai turi po kelias gyvybes ir nemiršta… net ir mirus artimiems dažnai girdi nesąmoningus pasakojimus, kaip senelis ar močiutė sėdi ant debesėlio ir t. t. Kaip kačiukai keliauja į kačiukų rojų – tai liudija, kad patys suaugusieji neturi sveiko santykio su mirtimi (šypsosi – aut. pastaba). Dabar jau rimtai – vaikui reikia kalbėti pagal jo amžių ir supratimą – tam labai padeda raidos psichologijos žinios – reikia ugdytis patiems. Atsivertę paprastą katekizmą randame rimtą klausimą: kam žmogus gyvena žemėje? – kad vykdytų Dievo valią ir laimėtų dangų. Štai ir visa išeities pozicija ir suaugusiajam, ir vaikui.
Akistata gali grąžinti sąmoningumą
– Lietuvoje vis stipriau įsitvirtina Helovyno šventimas spalio 31-osios vakarą. Kaip vertinate šią į Lietuvą priklydusią ir jau ganėtinai įsišaknijusią tradiciją? Kaip paprastai paaiškinti, kad tai mums neturėtų būti priimtina, o kodėl visgi tas Helovynas taip prigijo, kodėl jis patrauklus jaunuomenei, švenčiamas net kai kuriose mokyklose, bibliotekose, namuose?
– Nenoriu nieko kaltinti, nes už savo kultūrą ir tradicijų gyvumą atsakingi esame mes – tai yra pasirinkimas. Turime vėl iš naujo mokytis prisiimti atsakomybę – tėvai už ugdymą namuose ir mokyklose – prieštarauti tokiems invaziniams papročiams; kultūros darbuotojai – neorganizuoti tokių švenčių ir t. t. Kita mintis, jog mes esame „paika“ visuomenė, kuriai, deja, pakanka „žaidimų“ – kuo daugiau ir net bet kokių pastrakaliojimų – tuo geriau. Kai žvelgiu į mūsų krikščionišką tautinę kultūrą – matau priešingą dalyką – pagarbą gyvenimui ir mirčiai – giminystės ryšių tvirtumą – o koks grožis dainų ir vakarojimų…
– Kunige, o kaip Jūs pats asmeniškai išgyvenate šį laikotarpį? Ar tai Jums labiau rimties ir liūdesio, ar džiaugsmingos vilties metas?
– Aš dažnai lankau artimųjų kapus, dažnai juos atmenu Mišių aukoje. Kodėl? – todėl, kad jaučiu begalinį dėkingumą mirusiems artimiesiems, draugams ir mokytojams – tai meilės dovana per maldą. Liūdesio nėra, yra dėkingumas. Kiek leidžia galimybės, ir savo gimines kviečiu į Šventąsias Mišias, į Žemaičių Kalvarijos kalnų giedojimą už mirusiuosius.
– Ko palinkėtumėte kiekvienam mūsų, kurie lapkričio pradžioje keliaus lankyti artimųjų kapų?
– „Memento mori, memento vivere“ – dažnai atminti ir apmąstyti – „atmink, kad mirsi, atmink, kad gyvensi“. Ta akistata gali grąžinti sąmoningumą ir atsakomybę už tai, kas esu ir koks turiu būti. Tai gali padėti ugdyti krikščionišką tapatybę ir gyvenimo kultūrą – nereikia išradinėti, kas jau seniai atrasta – mūsų uždavinys palaikyti ir perduoti ateities kartoms.
– Dėkoju, gerbiamas kunige, už prasmingą pokalbį.
Vilija BUTKUVIENĖ

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas