Kaimas

Skomantuose – apmiręs gyvenimas

Veiviržėnų seniūnijos Skomantų kaimą prie kelio Švėkšna–Aisėnai garsina Skomantų piliakalnis. Tai įspūdingas gamtos kampelis. Šios seniūnaitijos centro pakraščiu teka Veiviržas. Iš rytų dunkso Šiuraičių miškas, o vakarinėje dalyje – Veiviržo kraštovaizdžio draustinis.

Tarybiniais metais Skomantų kaimas buvo pagrindinė „Pavasario“ kolūkio gyvenvietė, o prijungus prie „Pionieriaus“ – pagalbinė. Nepriklausomybės metais sumažėjo gyventojų, kaimas paseno. Tačiau šiuo metu jų tiek pat, kaip ir prieš dešimtmetį. Senajame kaime gyvena nemažai senbuvių, mylinčių savo gimtinę, saugančių prosenelių atminimą.

Neįsivaizduoja gyvenimo be karvės

Atsidūręs Skomantų kaime, seniūnaitijos centre, pamatai žole apėjusias kai kurias sodybas. Apžėlę sklypai, kuriuose kadaise žmonės augino daržoves, ganė gyvulius. Ten buvo dirbama žemė. Bet išvydęs išpuoselėtas grožio saleles, patiri emocinį išgyvenimą. Jų čia ne viena, jos skirtingos. Ir jauti pagarbą kaimo žmonėms, kurie ne tik džiaugiasi pražydusia gėle, bet ir užaugintu gyvuliu, daržovėmis.

Skomantų centre sutikome senbuvę Konstanciją Daugėlienę, dviračiu grįžusią iš ganyklos, esančios už kilometro, – pagirdė karvę ir veršelį. Tris kartus per dieną ji mina pirmyn ir atgal. Paklausta, kodėl laiko gyvulių, nes jau 4 vaikai užauginti, išleisti į mokslus, ji nustebo: „Kaip kaime gyventi be karvės? Pienas – sau, vaikams, veršeliui.“ Betgi toks vargas – neatlyžtu. „Be vargo nieko nėra“, – atiduria 67-erių metų skomantiškė, jau 13 metų našlaujanti.

Ten pat sutikome į ganyklą dviračiu riedančią skomantiškę mokytoją Virginiją Atminienę. „Laikome karvę, prieauglį. Pienas savo reikmėms. Kaip gyvendamas kaime nelaikysi karvės?“ – negalėjo suprasti moteris. Ji sakė, kad nepatinka nei pienas, nei jo produktai, pirkti parduotuvėje. Užtrūkus karvei, pieną perkanti iš kaimynų – mokanti po litą už litrą.

V. Atminienė, dirbanti mokytoja Pėžaičių pradinėje mokykloje, sakė, jog skomantiškiai stengiasi užsiauginti ne tik daržovių, bet ir kiaulių, paukščių. Ji įsitikinusi, kad gyvenant kaime ir turint žemės, nevalia sakyti, jog neturi ką valgyti. Tik reikia dirbti.

Čia sutiktas Algiu prisistatęs vyriškis bambėjo, jog dabar mažai kas laiko gyvulių, todėl kaime daug apžėlusių plotų.

Bilviečio kaimo ūkininkas Algimantas Venckus laiko nemažą melžiamų karvių bandą ir pieną parduoda „Žemaitijos pienui“. Ar nenuostolinga? „Neskaičiuojam – kiek duoda, tiek“, – nesiskundė jis.

Ten pat sutikome bedarbę Nijolę, nešiną kibirėliu bruknių. Prisipažino nesiregistruojanti Darbo biržoje. Uogaujanti, grybaujanti ir šias miško gėrybes parduodanti. Pardavė ir tas bruknes, surinktas per pusdienį.

Grožio salelės

Skomantų seniūnaitijos, kuriai priklauso ir Bilviečio, Mikužių, Šiuraičių, Šarkiškių kaimai, seniūnaitis Algirdas Mitkus kalbėjo, kad jie mirštantys, neišskiriant nė Skomantų. „Mūsų seniūnaitijoje – 38 našlės, – šnekėjo pašnekovas. – Bet jaunimo, jaunų šeimų labai mažai. Seniai nebėra kultūros namų, nėra parduotuvės, pernai uždarė pradinę mokyklėlę.“

Tačiau į Barboros Žemgulienės sodybą sugrįžusi pensijon išėjusi dukra Irena Marija paprieštaravo: „Gražus mūsų kaimas. Jaunimo mažai, bet gal ateityje pagausės.“

Savo tėviškėje tarybiniais metais pastatytą trobą ji rekonstravo, išgražino aplinką. Irena Marija augina ne tik prieskoninius augalus, daržoves, bet ir įvairių naminių paukščių, triušių. „Mano ūkis ekologiškas“, – nusijuokė ji, pridūrusi, kad už poros metų turėtų būti įgyvendinti visi sumanymai ir tuomet čia būsią tikrai gražu. Bet ir dabar ši sodyba – viena gražiausių seniūnaitijoje.

Astos ir Petro Uselių buvo pripažinta gražiausia Veiviržėnų seniūnijoje. Skomantiškiai džiaugiasi ir Albinos Andriuškevičienės rūpesčiu išsaugota autentiška sena sodyba. Jie pasakojo ir apie Naujakurių gatvės gyventojus, prie kurių namų žydi gėlės. Ir prie keturbučio gražiai tvarkoma aplinka.

Ko pasigenda skomantiškiai

A. Mitkus pasakojo, kad piko laikotarpiu čia buvo perkamos trobos, rekonstruojamos, viliantis gerai užsidirbti. „Tačiau vienas, nusipirkęs už 17 tūkst. Lt, renovavo pastatą, tikėdamasis gauti apie 300 tūkst. Lt. Bet kas dabar tiek duos – gyvena pats“, – sakė seniūnaitis. Jo teigimu, negyvenamų arba tik retkarčiais aplankomų trobų čia yra keletas. Tačiau kaimo vaizdą bjauroja visiškai apleisti pastatai – buvusi parduotuvė, kultūros namai. Dabar niokojamos uždarytos mokyklos patalpos. A. Mitkus taip pat minėjo, jog gyventojai labai laukia, kad išasfaltuotų kelią per Skomantus. Viliasi, jog pradės nuolat greideriuoti kelią per Mikužius, Šiuraičius.

Tačiau gyventojai skundėsi ir kitomis bėdomis. Pagyvenusi skomantiškė guodėsi, jog nėra parduotuvės, neatvažiuoja ir automobilinė parduotuvė. „Tik du kartus per savaitę – pirmadienį ir penktadienį – važiuoja maršrutinis autobusas. O kaip sekmadienį nuvykti į bažnyčią?“ – retoriškai klausė ji.

Nėra bendruomenės

Visgi Skomantuose išlikęs medicinos punktas. Bendruomenės slaugytoja 37 metus dirbanti Aldona Venckienė puikiai pažįsta savo aptarnaujamų kaimų žmones. Jos teigimu, Skomantuose gyvena 38 šeimos – 105 gyventojai. Statistikos duomenimis, prieš dešimtmetį – 104. Pernai gimė 4 vaikučiai, o anapusybėn išėjo vienas. Tiesa, šiemet – 4, ir nė vieno naujagimio. Bendruomenės slaugytoja prieštaravo, jog tai mirštantis kaimas. „Be reikalo uždarė mokyklėlę: seniūnaitijoje yra 8 ikimokyklinio amžiaus vaikai, šiemet 10 vaikų mokysis pradinėje mokykloje, o 15 – aukštesnėse klasėse“, – kalbėjo ji.

Medikė sakė, kad jauniausiai šio kaimo gyventojai Emai – vieneri, o vyriausia Janina Kučinskienė rudenį švęs 90-metį.

Visgi patvirtino, jog kaimas senėja: aptarnaujamų žmonių amžiaus vidurkis – apie 70 metų. Tačiau, jos nuomone, yra ženklų, kad ateityje padėtis keisis. „Juk perkamos ir rekonstruojamos trobos, jose įsikurs jaunos šeimos, – kalbėjo A. Venckienė. – O dabar reikia judinti kaimą, kad jis nebūtų apmiręs. Kol nebuvo seniūnaičio, aš organizavau renginius – net į našlių vakaronę buvau pakvietusi moteris. Blogai, kad uždarė, išdraskė mokyklą, kurioje vykdavo renginiai. O juk žadėjo skirti bendruomenei, kuri, tiesa, neįregistruota. Atsiradus seniūnaičio pareigybei, aš jau nosies nebekišu. Geras žmogus mūsų seniūnaitis, bet jam trūksta veiklumo.“

Virginija LAPIENĖ