Gargždiškiai aktorystės meno mokysis iš geriausiųjų

„Tikras menininkas, labiau už viską mėgstantis meną, niekada nepasitenkina savimi ir stengiasi eiti vis toliau“, – kažkada yra pasakęs Liudvikas van Bethovenas. Būtent taip galima apibūdinti Luką Stonkų ir Karolį Norvilą, du gargždiškius, kurie, nors ir turėdami begalę įvairios veiklos, nusprendė savo pašaukimo ieškoti teatre.

Neišsipildžiusi svajonė

Į stojamąjį vaidybos egzaminą, vykusį Vilniuje, abu jaunuoliai važiavo drauge. Trijų turų metu vaikinai pristatė parengtą programą. Ją turėjo pasiruošti iš anksto pagal Lietuvos muzikos ir teatro akademijos stojamojo egzamino reikalavimus. Taip pat jaunieji aktoriai atliko komisijos pateiktas užduotis, buvo tikrinami jų prigimtiniai ir įgyti pasirinktai profesijai reikalingi gebėjimai. Deja, į šių metų vaidybos studijų programos grupę, renkamą aktoriaus Dariaus Meškausko ir režisieriaus Oskaro Koršunovo, pateko tik vienas iš draugų – Karolis. „Perėjau pirmus du turus ir tikėjausi eiti iki galo. Tačiau iš likusių 13 vaikinų po 3-iojo turo dar vienas žmogus turėjo iškristi. Tai buvau aš“, – su nusivylimu pasakoja Lukas. Negana to, grįždami iš sostinės, vaikinai pateko į avariją. Sprogus automobilio padangai, jaunuoliai trenkėsi į kelio atitvarus. „Visa laimė, kad viskas gerai baigėsi. Nors tą dieną maniau, jog gyvenimo planai griūva, ir svajonės jau nebepasieksiu“, – kalbėjo būsimas studentas. Kad ir kokia sunki bei nesuvokiama tą kartą atrodė situacija, vaikinas nenuleido rankų. Žinodamas, kad teatro ir aktorystės jam reikia kaip oro, priėmė kitą sprendimą: grįžti į uostamiestį ir mėginti pagauti savo laimę čia, šalia namų. Lektoriaus Dariaus Rabašausko ir profesoriaus Valentino Masalskio šiemet renkamoje jaunųjų aktorių grupėje L. Stonkus rado savo vietą. Gargždiškis buvo pakviestas studijuoti taip trokštamo aktorystės meno.

Aktorystės pradžia

„Nuo vaikystės lankiau įvairius būrelius, muzikos mokyklą. Grojau fortepijonu, birbyne, dainavau chore. 7-erius metus žaidžiau futbolą. Buvau net 2 kartus pakviestas žaisti Lietuvos futbolo rinktinėje. Taip pat šokau breiką, mokiausi piešti. Ir visose šiose veiklose nesijaučiau gerai. Galiausiai suvokiau, jog labiausiai už viską noriu vaidinti“, – nuoširdžiai pasakojo K. Norvilas. Tikroji pažintis su vaidyba įvyko 2014 metais, kai Dominykas Ivanauskis, studijos „Cukrus“ įkūrėjas, pastatė tragikomediją „Ponas – Aš teisus“. Tada vaikinas savanoriškai pasiūlė savo pagalbą jaunajam režisieriui. Ir kaip tik tuo metu iš jaunųjų aktorių komandos pasitraukė vienas narys, į kurio vietą buvo pakviestas Karolis. „Užlipęs ant scenos, pajutau, kaip visi manęs klausosi. Ir nuo to karto supratau, kaip stipriai man patinka vaidinti“, – sakė jaunuolis.

L. Stonkus pirmuosius teatro vaidmenis gavo Gargždų jaunimo teatre SM’art. „Tuo periodu, kai pradėjau vaidinti, dar nebuvau visiškai tikras, ar tai tikrasis mano pašaukimas, – „Bangai“ pasakojo jaunuolis. – Galutinis suvokimas, jog privalau siekti aktoriaus karjeros, atėjo būtent Vilniuje stojamojo egzamino metu, kai režisierius Oskaras Koršunovas liepė suvaidinti Hamletą. Tą akimirką pajutau visišką euforiją ir koks nuostabus jausmas yra vaidinti.“

Artimųjų palaikymas

Gaila, tačiau šeima ne visada yra tas ramstis, kuris padeda ištverti gyvenimo sunkumus. „Vieninteliai žmonės, kurie manimi tikėjo, tai buvo mano draugai. Šeima ir artimieji dar ir dabar netiki, kad man pavyks“, – kalbėjo Lukas. Bet artimųjų nepritarimas nesutrukdė vaikinui eiti savo tikslo link. Jaunuolis, baigęs dvylika klasių, metė mokslus Klaipėdos laivų statybos ir remonto mokykloje, kurioje norėjo įgyti amato, šaltkalvio-suvirintojo specialybę, kuri, pasak šeimos, garantuos stabilias pajamas ateityje, ir galutinai pasiryžo tapti aktoriumi.

K. Norvilas, dvyliktą klasę baigęs Klaipėdos paslaugų ir verslo mokykloje, dėl vaidybos studijų Vilniuje paskutiniųjų, smulkiojo verslo paslaugų tiekėjo profesinės praktikos metų taip pat nebetęsė. Vaikino tėtis, kuris pats daug metų žaidė futbolą, niekada neprieštaravo sūnaus sprendimui gyvenimą sieti su teatru, aktoryste. „Kažkada per šeimos šventę mano mama sakė tostą. Ir tą akimirką supratau, iš kur manyje tas noras vaidinti, sugebėjimas tai daryti. Mama visada pasižymėjo iškalbingumu, tobula dikcija bei elegancija“, – prisiminimais dalijosi Karolis.

Abu vaikinai savo ateitį įsivaizduoja skirtingai. L. Stonkus neapsiriboja vien teatru, laikui bėgant norėtų save išbandyti ir kine. „Neturiu autoritetų, todėl nenoriu eiti jau kažkieno pramintomis pėdomis. Noriu atrasti, sukurti kažką savito. Noriu būti kitoks“, – kalbėjo jaunasis aktorius. K. Norvilas ateityje yra pasiryžęs puoselėti naujas pažintis, kurios, pasak vaikino, dažnai yra svarbesnės net už pinigus. „Tikiuosi, kad viskas bus gerai. Tačiau vadovaujuosi posakiu: geriau manyti, kad sumanymas nepasisekė, negu žinoti, kad išvis nepabandei“, – dėstė vaikinas.

Julija BANIENĖ