Mes – bendruomenė

„Neperspektyvus“ Antkopčio kaimas… gyvas ir keliasi

Vėžaičių seniūnijos Antkopčio kaimą politikai, atrodo, jau seniai palaidojo ir nurašė kaip neperspektyvų. Todėl čia nieko neliko: nei kultūros namų, nei bibliotekos, nei pašto, nei medicinos punkto, o jau metai, kaip nebeturi ir parduotuvės. Tačiau 42 sodybų, kuriose gyvena per 120 žmonių, gyvenvietė ne tik gyva, bet po sąstingio metų keliasi, atsinaujina. Kai kas jau ir statosi, nes čia mato savo ir savo vaikų ateitį. Todėl antkoptiškiams skaudu ir pikta, kad kažkas už juos ėmė ir nusprendė: esate „neperspektyvūs“, todėl jums nieko nereikia.

Nieko, ko reikia žmogui, neliko

Antkopčio kaimas nuo automagistralės išties atrodo apleistas ir negyvas. Tačiau paėjėjęs į jo gilumą pamatai, kad čia, kaip ir visur, žmonės gyvena, kruta. Ne vienas jau atnaujino savo sodybas, kiti dar tai daro. Irena Puodienė pasakoja, jog šią vasarą ypač pajutę pagyvėjimą, ne vienas antkoptiškis nusipirko žoliapjoves, ėmė labiau rūpintis namų aplinka. Visi įsigijo konteinerius šiukšlėms. Žinoma, yra ir apsileidusių, tačiau tikimasi, kad geri pavyzdžiai užkrės visus likusius.

Palikti be nieko žmonės sukasi, kaip išmano, ir vienas kitam gelbėja. Irena Puodienė, nebūdama socialinė darbuotoja, prižiūri ir pasirūpina 7 neįgaliais antkoptiškiais. Juk reikia ne tik maistą mieste nupirkti ir parvežti, bet ir pas gydytoją, vaistų parūpinti. Savo globotinius prirašė prie Endriejave esančio privataus šeimos gydytojos J. Kiaulakienės kabineto. Moteris džiaugiasi, kad gydytoja kartą per mėnesį atvažiuoja į kaimą ir apžiūri senukus, neįgaliuosius, išrašo receptus vaistams. Iš Vėžaičių, sako, neprisišaukia medikų. Gal šie turi pasiteisinimą, kad nėra kur atvažiuoti. Išties nėra, bet šeimos gydytoja J. Kiaulakienė vis tiek sutiko atvykti. Žmonės susirenka Grimalių sodyboje. Privačioje troboje gydytoja konsultuoja antkoptiškius. Ką darysi, kai kito kampo nėra…

Pažadėjo kaimui interneto ryšį, žmonės važiavo į kursus, juos baigė. Tačiau vėl bėda – nėra, kur pastatyti kompiuterių. Ta pati Irena Puodienė užleido vieną savo buto kambarį. Į privatų butą

žmonės eis internetu susimokėti mokesčius, išsiųsti elektroninį laišką, gauti būtiniausią informaciją.

Šalia daugiabučio iš rąstų ir lentų suręstoje vasarinėje susirenka kaimo gyventojai. Pasibūna, savo bėdas aptaria, net programos numerius šventėms ir renginiams už didelio stalo susėdę paruošia. Įdomu, kaip pasijaustų čia atvykę politikai? Tačiau aukso kalnus kažkada žadėjęs Seimo narys ir įvairių partijų atstovai per paskutiniuosius rinkimus nebeatvažiavo. Gal buvo gėda, o gal manė, jog tokio kaimo jau nebėra?

Prašymas liko be atgarsio

O jis yra. Pasak bendruomenės pirmininko Jono Mockaus, Antkoptis, nors ir visų užmirštas, vis tiek balsuoja, vis tikisi, kad išrinks tokią valdžią, kuri ir jais pasirūpins. Nepraradę vilties, bet suprasdami, kad jei ir toliau tylės, nieko patys nedarys, žmonės susibūrė į bendruomenę. Priregistravo I. Puodienės bute, nes nebuvo kur. „Ir Afrikoje taip nebėra, kaip pas mus. Aš nesuvokiu, kaip galima taip pasmerkti visą kaimą, už jo žmones nuspręsti, ko jiems reikia ir ko nereikia. Juk viskas čia buvo, bet jau seniai arba parduota, arba sunaikinta“, – neslepia apmaudo J. Mockus, po daugelio metų sugrįžęs į savo vaikų gimtinę. Mat kadaise čia dirbo vienu iš vyriausiųjų specialistų kolūkyje.

Jis bendruomenės vardu jau senokai kreipėsi į rajono Tarybą prašydamas, kad ši surastų bent vieną, kad ir nedidelį pastatą, kur antkoptiškiai galėtų susieiti, kur atsirastų vietos atvykusiam gydytojui, kampas – kompiuteriams ir kt. Būtiniausioms bendruomenės žmonių reikmėms. Tačiau dar ankstesnė Taryba tik įpareigojo buvusį administracijos direktorių K. Cirtautą paieškoti tokių galimybių. Tuo viskas ir baigėsi. Nei atsakymo, nei pažado – nieko.

Galėtų gauti paramą, bet…

Būrelis bendruomenės narių – A. Jurienė, A. Pagojus ir A. Pagojienė, B. Antužienė, V. ir A. Grimaliai, V. Lengvinas, I. Puodienė, A. Mockus mūsų laukė prie žole užžėlusios ir baigiančios sunykti buvusios Gargždų vartotojų kooperatyvo parduotuvės. Tačiau į ją antkoptiškiai dairosi su viltimi. Mat tai vienintelis likęs pastatas, kuris galėtų tarnauti bendruomenės reikmėms, jei jį rajono valdžia suskubtų nupirkti. Kitų visuomeninių pastatų nebėra. „Mes neprašytume lėšų remontui, patys jį pasidarytume“, – kalbėjo žmonės.

Jonas Mockus apgailestauja, kad jau prarasta apie 70 tūkstančių litų, kuriuos bendruomenė galėjo gauti iš paramos fondų, jei būtų turėjusi galimybę teikti projektus. Dabar gi rankos surištos. Bendruomenė negali prašyti paramos, nes jokio turto neturi. Gyvenvietėje likęs tik 19 arų sklypas, kuriame buvęs aikštynas. Jį reikia tvarkyti. Tačiau ir šiam tikslui negalima gauti lėšų, nes sklypas neįteisintas visuomenės reikmėms. Niekas nežino, kada tai bus padaryta.

Automagistralė tapo kapu

Antkopčio kaimo dalią dar labiau sunkina tai, kad pro jį nutiesta magistralė Klaipėda-Kaunas, o apie čia gyvenančius žmones, jų saugumą nepagalvota. Jau 8 antkoptiškiai žuvo po automobilių ratais. Gal ne iš neapdairumo, o todėl, kad norint pasiekti autobusų stotelę, esančią ant senojo Žemaičių plento, reikia pereiti dvi judrias kelio juostas ir dar perlipti per jų atitvaras. „Esame potencialūs nusikaltėliai, kuriuos reikėtų bausti už tai, kad per judrią magistralę vaikštome. Bet niekas nepasirūpina, kokiu kitu keliu turėtume pasiekti stotelę“, – kalbėjo žmonės. Į jų prašymus įrengti pravažą Susisiekimo ministerija nieko konkretaus neatsakė. „Gal kažkada, kai mūsų nebebus, pastatys“, – garsiai samprotavo jie.

Apie 20 mokyklinio amžiaus vaikų kas rytą išvažiuoja iš Antkopčio į Vėžaičių pagrindinę ir Gargždų mokyklas. Jau po 15 val. sutikome grįžtančius iš „Vaivorykštės“ gimnazijos aštuntokę Eglę Mickutę ir Vėžaičių pagrindinės mokyklos penktoką Aivarą Vengalį. Paklausti, kodėl ne su mokykliniu autobusiuku, vaikai atsakė, jog su juo jie tik ryte važiuoja. O grįžta su maršrutiniais, nes nespėja. Mat mokyklinis parveža tik mažuosius, kuriems pamokos baigiasi iki 13 val.

Toks tikrasis kaimo vaikų pavėžėjimo į didesnes mokyklas vaizdelis. Jei kas nors netiki, gali kiekvieną rytą 7.15 val. atvažiuoti į Antkoptį ir kartu su vaikais palaukti mokyklinio ant atviro lauko. Ir lietui lyjant, ir vėjui pučiant, ir pūgai siaučiant.

Štai toks tas kaimas šalia didelio kelio. Ne balandos gadynės laikų, o XXI amžiaus…

Irena KASPERAVIČIENĖ