Puslapio viešnia
“Radailių dvaro“ savininkė nebijo rūpesčių
Nuo vaikystės Klaipėdoje gyvenusi Vita Aušrienė visiškai nesigaili, jog miestą išmainė į kaimą. Dabar jos dienos lekia Radailiuose. Verslininkė džiaugiasi, kad nuo ryto iki vakaro gali grožėtis gamta bei tinkamai rūpintis savo ir brolio verslu – Radailių dvaro pramogų kompleksu.
Išsipildė sena svajonė
– Kaip kilo Radailių dvaro idėja?
– Paslaugų sfera traukė nuo vaikystės. Mama dirbo šioje srityje, todėl prekyba buvo įaugusi į kraują. Seniai svajojau ir apie nuosavą kavinę. Iš pradžių su broliu Radailiuose nusipirkome rūkyklėlę, rūkėme žuvį, kurią vėliau pardavinėdavome turguje. Pamenu, tada čia vaizdą gadino dilgėlynai, kemsynai… Kai pradėjome tvarkyti aplinką, pastebėjome, kad čia visai gražu. Nusprendėme atidaryti pirčių kompleksą, o po to išdygo ir dvaras. Dalį lėšų gavome iš ES struktūrinių fondų, skirtų paremti kaimo turizmui.
– Kodėl pasirinkote Radailių dvaro pavadinimą?
– Anksčiau čia stovėjo malūnas, o visai netoli ir dvaras. Pagalvojome, kad nereikia išradinėti dviračio, geriausia atgaivinti, kas buvo primiršta.
– Ko čia atvažiavusieji gali tikėtis?
– Kiekvienas Radailių dvaro klientas turi galimybę grožėtis gražiai sutvarkyta aplinka, mėgautis skaniu maistu, atsipalaiduoti pirtyje, prakaitą išlieti futbolo, krepšinio bei tinklinio aikštelėse. O naktį siūlome išsimiegoti jaukiai įrengtuose viešbučio tipo kambarėliuose arba nameliuose. Vaikai čia taip pat nenuobodžiauja, jiems įrengtos sūpuoklės, skirtas žaidimų kampelis.
Vadovo pareigas dalinasi
– Kas sunkiausia dirbant vadovaujamą darbą?
– Visada nelengva, kai reikia eiti ir grožėtis ne tuo, kas padaryta, o nuolat darbuotojams priminti, kas nepadaryta. Tiesa, mano namai visai netoli kavinės, už kokių 200 metrų. Todėl darbuotojus, kurių yra apie 20, galiu stebėti iš namų kiemo. Tačiau karinės tvarkos Radailių dvare tikrai nėra. Niekas nebijo pas mane ateiti ir išsakyti savo rūpesčius. Kartais darbuotojai gal net per dažnai kreipiasi. Reikėtų būti griežtesnei.
– Minėjote, jog kompleksui vadovaujate kartu su broliu. Netikite kalbomis, kad su giminaičiais niekada neverta pradėti bendro verslo?
– Išties taip sakoma, tačiau yra išskirtinių atvejų. Dabar su broliu sutariame labai gerai. Jei nuomonės skiriasi, visada ieškome aukso vidurio. Tik vaikystėje buvo visko: ir muštynių, ir mėlynių netrūko.
– Žmonės, pradėję verslą, visada patiria daug rūpesčių, streso. Kaip atsipalaiduojate?
– Mėgaujuosi gamta, paukščiais, ypač parskridusiais gandrais, žaliuojančiais medžiais. Be to, abiem su vyru patinka keliauti. Jau tapo tradicija, kad spalį vykstame į šiltuosius kraštus, o sausį – į kalnus. Paskutinė mūsų kelionė buvo į Egiptą. Tai pirma išvyka į užsienį kartu su vaikais – 10 metų Mantu ir 7 metų Justu. Šiltuosiuose kraštuose patyrėme nardymo malonumus, važinėjome keturračiais, aplankėme piramides.
Laiko sau lieka mažai
– Daugeliui moterų vienas iš mėgstamiausių laisvalaikio praleidimo būdų – lankytis drabužių, kosmetikos parduotuvėse. Jūs – ne išimtis?
– Šis malonumas tampa vis retesnis. Kartais juokauju, kad iš kaimo niekur nebeišvažiuoju. Čia daug darbų, todėl vis sunkiau rasti laiko. Tačiau, kai apsilankau prekybos centruose, iškart įsigyju keletą pirkinių. Kiek pamenu, paskutiniai mano nusipirkti drabužiai buvo megztinukas, palaidinė bei kelnės.
– Galite džiaugtis nepriekaištinga figūra, kur slypi jūsų paslaptis?
– Nežinau, specialiai nesportuoju, tačiau dvaro teritorija, kurią turiu apeiti, gana didelė. O valgau, ką tik noriu. Savęs tikrai nevaržau.
– Tikite kuo nors gyvenime: Dievą, likimu, žvaigždėmis?..
– Kiekvienas iš mūsų yra savo likimo kalvis. Mama sakydavo: kaip pasiklosi, taip išmiegosi. Kiekvienam iš mūsų svarbu turėti tikslą ir jo siekti, gyvenime turi būti ir nuosmukių, ir pakilimų.
– Kaip įsivaizduojate savo gyvenimą po dešimties metų?
– Juokaujame, kad Radailių dvare darbo dar yra dešimčiai metų. Yra ferma, kurią norime rekonstruoti. Joje įkurti nakvynės namus, banketines sales. Planų daug, tik reikia juos įgyvendinti.
Agnė SURPLYTĖ
