Skaitytojo nuomonė
Pasiūlymas pribaigti cenzorių…
Istorija sena, bet dvelkia šiandiena. Negavęs žmogaus sutikimo, pavardės nerašysiu, pakaks vardo – Albinas.Taigi, tuoj po karo Albiną su tėvais išvežė į Sibirą. Paaugęs vaikinas tapo traktorininku, dirbo miškų ūkyje. Taip dirbo, kad tapo visos Krasnojarsko srities socialistinio lenktyniavimo nugalėtoju. Važiavo į srities centrą, iš paties Nikitos Chruščiovo rankų gavo apdovanojimą ir premiją, už kurią tais laikais galėjo tris „Volgas“ nupirkti.
Per atostogas atvažiavo aplankyti gimtinės ir nutarė grįžti Lietuvon visam laikui. Miškų ūkio vadovai aukso kalnus žadėjo, kad tik pasiliktų, bet vis dėlto Albinas su žmona ir sūnumis patraukė Lietuvon.
Dirbo vėlgi traktorininku Alytaus melioracijos statybos-montavimo valdyboje. Jos vyriausiasis inžinierius išvažiavo statyti Mažeikių naftos perdirbimo gamyklos, paviliojo ir Albiną. Šeima greitai įsikūrė naujame mieste, gavo butą, o Albinas vėl dirbo taip, kaip mokėjo – tik gerai.
Baigus statyti pirmąją gamyklos eilę, pristatė jį apdovanoti Tautų draugystės ordinu. Bet iš Vilniaus po patikrinimo saugume sąrašas grįžo be Albino pavardės. Atseit negalima garbinti „tautos priešo“.
Partijos Mažeikių rajono komiteto pirmasis sekretorius pats atėjo į Albino namus šią žinią pranešti ir mainais į ordiną davė paskyrą „Žiguliams“ pirkti.
Albinas sakė, kad toks „biznis“ jam labai patiko. Kad ordino nedavė – menka bėda. Dėl to galvos nekvaršino, nuoskaudos nejautė ir toliau dirbo kaip dirbęs.
Va, tokia istorija. Rusijoje „tautos priešo“ etiketė netrukdė tapti geriausiuoju darbe, o Lietuvoje tapo net partijos šulams neįveikiama kliūtimi.
Kodėl šią istoriją prisiminiau? Ogi todėl, kad anais laikais sava cenzūra buvo baisesnė už svetimą. Mūsiškiams valdininkams buvo prieš ką drebėti, uodegas vizginti. Ir apsidrausti septyngubai, kad tik lojalumo stokos koks Maskvos viršininkėlis neįžvelgtų.
Dabar svetimų lyg ir nebėra. Bet įprotis cenzūruoti liko.
Štai ,,Skaitiniuose“ šeštai klasei parašyta: ,,Jeigu lietuviai nebūtų susivieniję, kryžiuočių ekspansija būtų nusitęsusi į Lietuvą, Latviją ir net Estiją. Prie Nemuno Ordinas susidūrė su organizuotu lietuvių pasipriešinimu, o ties Šiauliais Lietuvos didysis kunigaikštis (karalius) Mindaugas 1236 m. nugalėjo šiaurinę Ordino atšaką.“
Mindaugas karalium tapo tik 1253 metais, bet, anot knygos autorės, laimėjo Saulės mūšį 1236-aisiais. Tuo tarpu jau neabejojama, kad Saulės mūšį laimėjo kunigaikščio Vykinto vadovaujami žemaičiai.
Tai – istorijos cenzūros pavyzdys.
Pasirodo, galima cenzūruoti ir įstatymus. Tik reikia labai to norėti ir turėti pinigų koserėms užkišti. „Jei esi turtingas, išgarsėjęs ir turi įtakingų pažįstamų, gali daryti, ką nori. Netgi spjauti į įstatymus“, – praneša žiniasklaida apie verslininko Kęstučio Verslovo statybą prestižiniame Vilniaus rajone.
Tokių statybų ir pasispjaudymų nuo Neringos iki Ignalinos, anot vėlgi tos pačios žiniasklaidos – aibė. Vadinasi, įstatymų cenzoriai dar klesti.
Klesti ir žmonių pagal jų tikėjimą, tautybę, priklausomybę partijai, užimamas pareigas, darbą ir uždarbį cenzūra… Ateina bobulytė į savivaldybę, ją su malonumu cenzūruoja kiekvienas tarnautojėlis. Atburzgia visureigiuotas verslininkas – atsilapoja net vieno langelio principas…
Gal vis dėlto reikėtų užsakyti dar vieną plakatą ir kabinti šalia rekomenduojančių, prašančių, net maldaujančių nešiukšlinti, neuždegti, nelaužyti. Plakatą su dideliu raudonu užrašu: „Užmušk savyje cenzorių“…
