Viešnia
Pareigą atliekanti gydytoja atlygio nelaukia
Šį sekmadienį minėsime vieną iš gražiausių metų švenčių – Motinos dieną. Šia proga kalbiname tarsi visų rajono vaikų mamą, mažuosius ligoniukus, neretai ir socialiai apleistus, visada suprantančią, paguodžiančią ir net jų mamoms psichologiškai padedančią Gargždų ligoninės Vaikų ligų skyriaus vedėją, rajono Tarybos narę Voldimarą Jasmontaitę.
Padėti žmogui – pareiga
– Kaip švęsite Motinos dieną?
– Tradiciškai važiuosiu pas savo mamą, kuri gyvena Šiaulių rajone. Nudžiuginsiu ją gėlėmis. Pati dažniausiai sulaukiu dėmesio iš 27 metų sūnaus Sigito.
– Kokia mėgstamiausia gėlė?
– Patinka kaktusai, nes jų nereikia labai kruopščiai prižiūrėti. Nepalaistyti, jie nenuvysta, o kai pražysta, visi aikčioja.
– Esate tarsi visų rajono vaikų mama. Kuo tik galite, kiekvienam nuoširdžiai padedate. Iš kur šiais laikais toks jautrumas?
– Manau, kiekvienas žmogus privalo gerai atlikti savo darbą. Mano pareiga padėti žmogui. Jei pas mane ateina, vadinasi, yra blogai.
– Jūs itin greitai užmezgate kontaktą su kiekvienu pacientu, sugebate įkvėpti pasitikėjimo ir mamoms. Kaip tai pavyksta?
– Išeina natūraliai. Vaikų ligų skyriuje dirbu nuo 1991-ųjų metų, todėl teko turėti įvairių pacientų. Vaikų charakteriai labai skirtingi: vieni ramūs, tylūs, pradedantys bendrauti tik po savaitės, o kiti nenustygstantys vienoje vietoje. Pastebėjau, kad šiuolaikiniai vaikai protingesni, greičiau vystosi, kita vertus, visais laikais yra visokių žmonių.
Medikės kelio neiškeistų
– Neseniai vykusiame senųjų gargždiškių susitikime buvote pagerbta už nenuilstamą rūpinimąsi gydant mažuosius gargždiškius, jautrumą kitų skausmui, pasiaukojimą silpnesniesiems. Ką Jums reiškia šis apdovanojimas?
– Toks apdovanojimas malonus kaip ir kiekvienam žmogui. Tačiau aš niekada negalvoju apie atlygį, todėl tai buvo netikėta.
– Jei būtų galimybė gyventi iš naujo, eitumėte tuo pačiu medikės keliu?
– Tikriausiai taip, nes, manau, nieko kito nesugebėčiau. Vaikystėje galvojau ir apie kitą profesiją, tačiau jos neišduosiu, nes visi juoksis. Kita vertus, nesu iš tų žmonių, kurie nuolat apie kažką svajoja, kažką bando įsivaizduoti. Esu realistė.
– Darbas atima daug laiko ir energijos, kaip pailsite?
– Mėgstu skaityti, patinka detektyvai, istorinės knygos. Laiką leidžiu ir klausydamasi muzikos. Žavi simfoninės bei estradinės melodijos. Tik šiuolaikinė muzika nėra labai priimtina. Su malonumu einu į teatrą. Mėgstamiausias spektaklis – „Urvinis žmogus“, tačiau „Urvinė moteris“ nepaliko didelio įspūdžio. Taigi pomėgių daug, o gyvenimas trumpas.
– Šiltėjantys orai, sprogstantys medžių lapai pranašauja apie greitai prasidėsiančią vasarą. Ketinate atostogauti?
– Taip, planuoju pakeliauti. Tačiau nesakysiu, kur, nemėgstu apie save pasakoti…
Kačių apsupty
– Nuolat rūpinatės sunegalavusiais vaikais. O savo sveikatai skiriate daug dėmesio?
– Net nežinau. Profilaktiškai sveikatą visada pasitikrinu, tai man, kaip medikei, privalu. O valgau tai, ką noriu. Tiesa, saldumynų nemėgstu. Galiu gyventi be saldainių, šokoladų, tortų… Tačiau vegetarė tikrai nebūsiu, mano mėgstamiausias valgis – mėsa ir dar kartą mėsa.
– Jūsų darbo kabinete gausybė kačių statulėlių. Kuo žavi šis gyvūnas?
– Katės švelnios, geros. Ypač malonu, kai jos sėdi ant kelių ir murkia, kai gali jas paglostyti. Kačių statulėlių turiu apie šimtą, tačiau pati nesu pirkusi nė vienos, visos dovanotos. Kabinete laikau pačias smulkiausias katytes, kurioms namuose pavojų kelia tikrosios katės. Jų turime dvi. Pamenu, viena iš skulptūrėlių namuose nuolat buvo mušama, nes labai priminė realų gyvūną. Namų augintinės suvokė ją kaip konkurentę.
– Kaip jūsų aistrą katėms vertina vyras?
– Iš pradžių niurzgėjo, kad namai taps kačių prieglauda. Tačiau vėliau apsiprato. Dabar viena katė yra jo, kita – mano. Kartu gyvename jau 28 metus, įpratome ieškoti kompromisų.
– Kokias žmogaus savybes vertinate labiausiai?
– Pakantumą kitam žmogui bei teisingumą.
Agnė SURPLYTĖ
