Agluonėnų istorija įamžinta fotografijose

Iniciatyvos
13 spalio, 2020
0

Svečiavosi fotografų klubo „Fotokalvė“ nariai, kurie bendruomenei dovanojo parodą „Agluonėnai ir agluonėniškiai“ bei fotoalbumą. Jie kūrė fotografijas laisvalaikiu, savo lėšomis. Šalia seniūnės L. Tučienės – vadovas S. Kalcas.

Šventiškai paminėti Agluonėnų 480 metų sukaktį bendruomenei nesutrukdė nei koronaviruso plitimas, nei nutrauktas finansavimas. Į paskutinį ciklo „Iš praeities į ateitį“ renginį – fotografijų parodos „Agluonėnai ir agluonėniškiai“ pristatymą Agluonėnų etnografinėje sodyboje šiltą spalio vakarą gausiai sugužėjo ir seniūnijos žmonių, ir svečių. Nuo čiauškiančių vaikučių iki žilagalvių, lazdelėmis pasiramsčiuojančių senelių. Prasmingas kartų susitikimas pristatant išliekamosios vertės projektą.

Kaimo šviesa – žmonės

Šventinis susibūrimas apgalvotas ir suplanuotas taip, kad žmonės burtųsi ne vienoje erdvėje: Etnografinės sodybos kiemelyje susirinkusieji vartė du didelius, storus fotoalbumus su naujausiomis Agluonėnų ir agluonėniškių fotografijomis, o kiti apžiūrėjo šių fotografijų parodą klojimo teatre.

Priekulės kultūros centro Agluonėnų skyriaus moterų vokalinio ansamblio „Agluona“ (vad. Kornelija Kiseliova) dainos – subtili renginio įžanga. Smagiai nuteikė Priekulės kultūros centro kapela „Bengeliai“ (vad. Jolanta Petraitienė), savo dainomis ir muzika linksminusi kiemelyje.

Iki sielos gelmių krito lyriški Agluonėnų seniūnijos seniūnės Laimos Tučienės žodžiai: „Mes kiekvienas turime Lietuvą. Mes turime ir savo kampelį, kur telpa numylėti Agluonėnai su skaidriu Agluonos vandeniu, senosiomis kapinėmis, medžiais, Aukuro kalnu, gyvenvietės obelų sodu, Etnografine sodyba, primenančia, kaip anksčiau čia gyveno žmonės, su Ievos Simonaitytės numylėta Vanagų bažnyčia. Mes turime gražius ir unikalius Agluonėnus, traukiančius prašalaičių akį, viliojančius čia įsikurti, gyventi, kurti. Bet kuris kaimas – tautos ir dvasios lopšys, mūsų protėvių namai, kapai ir sielos. Šimtmečius statytas, griautas, purvinas, šlapias, bet ir žiedų jūromis ištvinstantis. Kaltinamas, smerkiamas, bet vis tiek apdainuojamas, mylimas, šviesą ir šilumą skleidžiantis. Šviesą ir šilumą skleidžia žmonės, be kurių Agluonėnai būtų negyvi, šalti ir niekam neįdomūs.“

Išliekamosios vertės projektas

Ir tapo aišku, kodėl į susirinkusiuosius nuo sienos klojimo teatre iš fotografijų žvelgė čia gyvenančių, dirbančių ir kuriančių žmonių veidai. Nugairinti vėjų, su šypsena, ilgesiu ar rūpesčiu, raukšlelėmis, pažyminčiomis ilgą ir sudėtingą gyvenimo kelią. Daugumą jų pažįsta ir „Bangos“ laikraščio skaitytojai: su jais kalbėjomės, rašėme, juos fotografavome. Iš 59 fotografijų mažai Agluonėnų vaizdų – daugiau žmonių.

Pasak seniūnės L. Tučienės, čia gyvenę šišioniškiai buvo priversti palikti gimtąjį kraštą. „Gal nelengva ir dabar, tačiau bendromis pastangomis sukūrėme tokius Agluonėnus, kokie yra dabar“, – sakė ji.

L. Tučienė kalbėjo, jog prieš jubiliejinę sukaktį buvo svarstoma, ką reikėtų palikti ateinančioms kartoms, kas turėtų išliekamąją vertę. Pernai vasarą sulaukus netikėto fotografės mėgėjos, kuriai labai patikę Agluonėnai, skambučio ir siūlymo parengti fotografijų parodos projektą, problema išsisprendė.

Klaipėdos fotografų klubas „Fotokalvė“, vadovaujamas Stepono Kalco, Agluonėnų seniūnijoje surengė momentinių fotosesijų, kurių metu stengėsi dokumentiškai užfiksuoti žmones tokioje aplinkoje, kuri atspindi jų veiklą, darbą, gyvenimą, rezultatus. Tai ne žvaigždės – šviesūs bendruomenės veidai, tai paprasti, nuoširdūs kaimo žmonės, kuriantys šio krašto istoriją. Gali kilti klausimas, kodėl nufotografuoti šie, o ne kiti? Visko aprėpti neįmanoma, kai kurie atsisakė fotografuotis. „Seniūnijoje daug puikių brandaus amžiaus žmonių, šaunaus jaunimo, kurie tęs pradėtus darbus, puoselės tradicijas, papročius ir kurs naujus“, – įsitikinusi L. Tučienė.

Padėka už jautrų žvilgsnį

Prie fotografijų būriavęsi agluonėniškiai apžiūrinėjo ir savo, ir kaimynų portretus. Dešimtmetį Agluonėnų klojimo teatre vaidinanti Danutė Jonulaitienė dėkojo fotografams už nuoširdų darbą ir visiems linkėjo šypsotis.

Bendruomenės slaugytoja Idalija Narmontienė sveikino susirinkusiuosius su nuostabia švente ir viltingai ištarė: „Tegul išlieka kaimai, nenaikinkime jų – negriaukime mokyklų, medicinos punktų. Mums reikia visko, mes norime gyventi.“

Agluonėniškis mokytojas, menininkas Henrikas Šurkus padėkojo fotografams už jautrų žvilgsnį. „Mus juo įkvėpėte, galbūt pakylėjote, o gal iš viso iškėlėte iki aukštumų. Kūrybinės energijos jums“, – linkėjo jis.

Paroda „Agluonėnai ir agluonėniškiai“ Etnografinėje sodyboje veiks spalio mėnesį, o vėliau bus perkelta į Agluonėnų kultūros namų fojė. Seniūnė L. Tučienė sakė, jog vienas iš fotoalbumų liks Etnografinėje sodyboje, o kitas – seniūnijos administracijoje.

Sukaktis sujungė bendruomenę

Seimo narė Rasa Petrauskienė stebėjosi renginio dalyvių gausa. „Tai reiškia, kad jūs mylite vienas kitą, branginate bendrystę. Šiltas Agluonėnų 480 metų sukakties minėjimas, prasmingas projektas – įamžinti istoriją kuriantys žmonės“, – sakė ji.

Pasveikinti atvykęs Vėžaičių seniūnijos seniūnas Alvydas Mockus linkėjo kurti tradicijas, vienytis, palaikyti vienas kitą. O Priekulės seniūnė Daiva Bliūdžiuvienė kalbėjo, jog su šia seniūnija sieja artima bičiulystė ir dėl to, kad yra vieno istorinio regiono teritorijoje. Primindama kafijos tradiciją Priekulėje ji padovanojo L. Tučienei simbolinę dovanėlę – kafijos žvakę, nes ir rašytoja I. Simonaitytė, kilusi iš Vanagų, mėgo ją gerti.

„Anksčiau Savivaldybėje buvo programa, pagal kurią miesteliams, švenčiantiems jubiliejus, buvo skiriama lėšų. Šiemet nuspręsta jų nešvaistyti. Neturint nė vieno papildomo euro ciklą renginių „Iš praeities į ateitį“ pavyko surengti mūsų žmonių, rėmėjų, savanorių gera valia“, – su dėkingumu sakė L. Tučienė. Fotografams, rėmėjams, aktyviems seniūnijos žmonėms buvo įteiktos simbolinės dovanėlės su Agluonėnų atributika.

KOMENTARAS

Klaipėdos universiteto Klaipėdos regiono istorijos ir archeologijos instituto vyresnioji mokslinė darbuotoja, docentė dr. istorikė Silva Pocytė: „Gražus ir prasmingas renginys. Pasaulio istorijos centre yra žmogus, kuriantis, bet ir naikinantis. Nebūtinai jis garsus. Parodoje „Agluonėnai ir agluonėniškiai“ eksponuojamos čia gyvenančių ir dirbančių žmonių, kurie yra didžiausias turtas, fotografijos. Po II pasaulinio karo dauguma šio krašto gyventojų turėjo pasitraukti. Čia jauti pagarbą ir gyvenusiems po karo, vėlesniais dešimtmečiais. Dabar daugelyje Klaipėdos krašto vietovių įsikūrę žmonės nori pažinti jo istoriją. Džiugu, kad nebeskirstoma: čia vokiška, o čia lietuviška. Labai svarbu neužmiršti istorijos, gerbti praeitį, neužmiršti žmonių, kurie čia gyveno. Fotografijose įamžinti žmonės lieka istorijoje. Po 20 ar 50 metų švęsiantys Agluonėnų jubiliejų gyventojai turės šaltinių, kas čia gyveno, ką veikė, kokias tradicijas puoselėjo. Linkėjimas seniūnijoms, miesteliams, kaimams: fiksuodami pastatus, medžius, kapines, kitus objektus neužmirškite žmogaus.“