Nemokykime savo vaikų neapykantos kalbos
Vertindami praėjusios dienos įvykius, paskelbtas naujienas ar reaguodami į tai, kas vyksta aplink, mes galime nė nepajusti, jog nukrypstame į neapykantos kalbą. Taip atsitinka, nes mūsų visuomenėje dar gana dažnai vadovaujamasi stereotipais. Vieni gajausių – apie lyčių vaidmenis. Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos (ŽEIT) Viešosios informacijos stebėsenos ir ekspertizės skyriaus vedėjos Alionos Gaidarovič teigimu, net ir tyrimai parodo, kad dar gana didelė visuomenės dalis lyčių vaidmenis šeimoje ir visuomenėje vertina šimtmečio senumo sampratomis.
Ką moteris „privalo“?
Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos pernai paskelbtos apklausos rezultatai parodė, kad vis dar didelė visuomenės dalis moters vaidmenį šeimoje vertina gana tradiciškai – ji privalo rūpintis vyro poreikiais. Teiginiui, kad žmonos pareiga yra pasirūpinti vyro buitimi, pritaria daugiau nei pusė Lietuvos gyventojų (58 proc.). O 4 iš 10 apklaustųjų mano, kad mylėtis su vyru yra žmonos pareiga. Su tuo nesutinka dažniau moterys, tačiau net pusė iš jų mano, kad tai – pareiga.
„Toks požiūris formuoja labai aiškią poziciją apie moters vietą visuomenėje ir šeimoje. O tai programuoja ir tolesnį požiūrį į moters veiklą už namų ribų, jos lygiateisiškumą. Tokį stereotipinį nusistatymą turintis asmuo, perskaitęs apie moterų pasiekimus ar pasipriešinimą primetamiems vaidmenims, gali reaguoti agresyviai. Nekalbame apie smurtą – užtenka paskaityti, kokiais žodžiais reaguojama straipsnių komentaruose arba socialiniame tinkle „Facebook“. Taip, beje, nutiko ir paskelbus apklausą – vien minimi duomenys nulėmė neigiamą reakciją“, – sako A. Gaidarovič.
Požiūris perduodamas ir vaikams
Ta pati apklausa rodo, kad visuomenė ne visada supranta, jog nepagarba gali prasidėti iš pirmo žvilgsnio nekaltu elgesiu. Pavyzdžiui, beveik pusė apklaustųjų mano, kad jeigu berniukai tampo mergaites už kasų, kilnoja sijonus ar panašiai, tai tėra nekaltas dėmesio rodymas. Priešingai mano tiek pat – 45 proc. respondentų. Likę 10 proc. nežino, tai yra gerai ar blogai.
Anot ŽEIT teisininkės, tai – tik vienas nedidelis pavyzdys, kaip nepagarbus požiūris į moteris perduodamas iš kartos į kartą. „Jeigu mes savo vaikams neskiepijame kitokio požiūrio, nieko keista, kad kiekviena karta augina neapykantos kalbos puoselėtojus. Labai pavojinga tai, kad šie žmonės dažnai nesupranta, jog jų nepagarba priešingai lyčiai tampa patyčių, o vėliau – ir neapykantos kalba“, – teigia A. Gaidarovič.
Teisininkė sako, jog situaciją gali pakeisti tik reakcija į netinkamas kalbas. Pasak jos, ne visi žmonės turi galimybę mokytis, domėtis. Todėl jiems padėti galima tik atkreipus dėmesį į netinkamas užuominas apie bobos vietą ir panašius dalykus. Nereikia būti neapykantos kalbos specialistu – užtenka reaguoti pajutus, kad laidomos užuominos išskiria moteris neigiamame kontekste.
Kaip elgtis pastebėjus tokius atvejus?
ŽEIT atstovų teigimu, pastebėjus neapykantos kalbos atvejus viešojoje erdvėje (naujienų portalų komentaruose ar socialinėje erdvėje ir kitur), būtina reaguoti. „Kuo daugiau abejingumo netinkamiems viešiems pareiškimams ar komentarams, tuo mažiau ir dėmesio skiriama neapykantos kalbos prevencijai. Todėl kviečiame visus, pastebėjusius neapykantos kalbos apraiškų, pranešti ne tik mums, bet ir kreiptis į portalų, kurie skelbia tokius tekstus, redakcijas. Taip pat verta elgtis ir dėl komentarų socialiniuose tinkluose“, – ragina A. Gaidarovič.
- Kas yra neapykantos kalba?
Tai yra kalba, rašymas, gestai ar bet kokia kita verbalinės ir neverbalinės komunikacijos priemonė, kuria asmenys ar socialinės grupės diskriminuojamos pagal tokius požymius: rasę, religiją, etninę ir tautinę kilmę, lytį, negalią, seksualinę orientaciją ar lytinę tapatybę.
- Kas yra neapykantos kurstymas?
Neapykantos kurstymas yra viešas skleidimas (žodžiu, raštu) informacijos (idėjų, nuomonių, žinomai neteisingų faktų), kuria tyčiojamasi, niekinama, skatinama neapykanta, kurstoma diskriminuoti, smurtauti, fiziškai susidoroti su žmonių grupe ar jai priklausančiu asmeniu dėl amžiaus, lyties, seksualinės orientacijos, neįgalumo, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų.
- Žodžio laisvė ir neapykantos kalba
Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinta nuostata, jog žmogus turi teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti. Tačiau ji numato, kad laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją yra nesuderinama su nusikalstamais veiksmais – tautinės, rasinės, religinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu, šmeižtu ir dezinformacija.
Publikacija finansuota pagal Europos Sąjungos 2014–2020 m. Teisių, lygybės ir pilietybės programą.
Šioje publikacijoje išreikšta autoriaus nuomonė, jam tenka visa atsakomybė už turinį.
Europos Komisija neprisiima jokios atsakomybės už galimą pateiktos informacijos naudojimą.
