Ukrainos vaikams Lietuva tampa antraisiais namais

Sporto klubas „Kuršis“ į stovyklą subūrė 70 vaikų iš įvairių vietovių.

Iš Drevernos praėjusį penktadienį išvyko Jaunųjų kuršių kuopos inicijuota stovyklos komanda. Sulaukusi didelio susidomėjimo stovykla pakvietė ir 10 Ukrainos vaikų. Smagios ir įvairios veiklos skatino pailsėti ir kiek pamiršti vidinį skausmą, nes Rusijos agresijos sužalotos valstybės gyventojai iki šiol išgyvena siaubingas netektis.

Organizuoja antrus metus

Jaunųjų kuršių stovyklos įkūrėjas Gintautas Razma nuoširdžiai kvietė „Bangą“ apsilankyti stovyklavietėje. Atvykę Drevernoje nesunkiai radome buvusioje mokykloje įsikūrusius vaikus – klegėjimas neleido nuklysti. Mus pasitiko vienas iš stovyklos vadovų Aidas Kryževičius. Krašto apsaugos savanorių pajėgų Žemaičių apygardos 3-iosios rinktinės 302 pėstininkų kuopos savanoris pristatė kasdienes veiklas – susitikimus, žaidimus, žygius, ekskursijas ir kt.: „Mūsų dienotvarkė kasdien vis kitokia. Pavyzdžiui, vieną vakarą turėjome teleskopą ir kartu su vaikais stebėjome dangaus kūnus.“

Stovyklą įkūrė sporto klubas „Kuršis“. „Vykdome neformalų vaikų švietimą. Jau dvejus metus dirbame su vaikais, nes pag­rindinė mūsų esmė – sportinė veikla“, – akcentavo vadovas. Šios stovyklos tikslu tampa supažindinimas su kariuomene, jos elementais, tačiau neužmiršta ir poilsinė veikla. Vis dėlto yra įvesta šiek tiek disciplinos akcentų – kambarių tvarkymas, rikiuotė.

A. Kryževičius teigė, jog diegiamas holistinis judėjimas, apimantis visas ugdymo sferas. „Stovykloje buvo 70 vaikų nuo 6 iki 18 metų, iš jų devyni su vadovu yra atvykę iš karo zonos Ukrainoje – Charkovo, – kalbėjo vyras. – Ukrainiečiai – labai bendraujantys, jaukūs, atvirai pasakojantys skaudžias gyvenimo istorijas. Vieno vaiko tėtis prieš kelias savaites žuvo fronte, todėl suprantame juntamą skausmą. Jie visi yra vienaip ar kitaip nukentėję – vienas iš tėvų arba miręs, arba suluošintas.“

Skaidra Karalienė, Vaikų ir jaunimo laisvalaikio centro direktorė ir stovyklos savanorė, „Bangai“ teigė, jog projektinėje veikloje su Ukrainos vaikais bendrauja kelerius metus. „Deja, Charkove sėkmingai „numarinta“ ukrainiečių kalba. Jie net tarp savęs kalba rusiškai. Tai labai panašu, kai ir pas mus buvo stengiamasi likviduoti lietuvių kalbą“, – pastebėjo savanorė.

Stebisi skirtumais

Su stovyklos vadovu Tomu Stončiumi kalbamės apie pirmąjį ukrainiečių įspūdį: „Jie vertina mūsų šalį, džiaugiasi čia būdami, laiko mus pavyzdžiu. Nors anksčiau ir buvo transliuojama propaganda prieš Lietuvą, tačiau dabar tokie televizijos kanalai ir Charkove yra uždrausti.“

Vadovas kalbėjo, jog su stovyklautojais bendrauti sekasi puikiai. „Merginos geriau moka anglų kalbą, todėl su jomis galbūt lengviau. Jos yra dalyvavusios stovyklose Vokietijoje, tad turi kitą kalbėjimo lygį. Vaikinai irgi stengiasi. Mes kartu šitaip kooperuojamės – jie man rusiškai padeda, o aš jiems – angliškai“, – kalbos barjerų įveikimo paslaptimis dalijosi Tomas. Vadovas teigė, jog stovykloje yra nedidelis amžiaus skirtumas – lietuviai šiek tiek jaunesni. „Ukrainos vaikai puikiai integruojasi, suvokia tvarką. Pavyzdžiui, eidami gatve mes žengiame dvieiliu, tai jiems buvo keista ir neįprasta. Pakalbėjome, jog tokios yra taisyklės, ir jie viską ramiai priėmė“, – kalbėjo Tomas.

Karo temos stengiamasi neliesti: „Kartais jie nuotrupomis pasidalija mintimis, tačiau stengiamės žaizdos nejudinti, nes čia ilsimės ir poilsiaujame.“

Veiklos įvairios

T. Stončius akcentavo, jog kiekviena diena turi individualią programą. „Keliamės 7 valandą, mankštinamės, vėliau turime laiko higienai, pusryčiaujame ir vykdome planą. Štai antradienį vyko kariškos estafetės, turėjome dažasvydžio ginklus, taikinius, lindome pro tinklus ir kt.“, – pasakojo jis. Ketvirtadienį stovyklautojai išsiruošė į žygį, kurio finišas – senovinė kuršių stovykla, apie kurią vaikai nežinojo.

Vaikai visiškai nepasigenda televizoriaus, internetinės erdvės ar telefono – tam nėra laiko. „Prieš miegą galima pamatyti, jog tik kai kas juos naudoja. Turėjome ir bevielį internetą, bet ryšys prapuolė, jo pasigedo tik viena mergaitė praėjus 6 valandoms“, – stebėjosi vadovas.

Na, o koks maitinimas stovykloje? Kuopos savanoris Ernestas Bukauskas pats nuoširdžiai gamina maistą, kuris patinka visiems stovyklos vaikams. Tą vakarą, kai atvykome, puodai liko tušti – vakarienės neliko nė kruopelytės. Bet mes irgi buvome pavaišinti troškiniu, kuris buvo ypač skanus, tarsi pagamintas namuose. Vaikai taip pat puikiai žino, jog patys turi išsiplauti indus.

Suluošinti likimai

Su Ukrainos vaikais atvyko lydintis vadovas Vladimiras. Jo istorija trumpa, bet skaudi – 2014 metais, pirmosiomis karo dienomis, buvo karys, skeveldros sužeidė galvą, kaklą ir stuburą – dabar neįgalus.

Norėjosi pokalbį nuskaidrinti šviesesnėmis spalvomis, todėl klausėme vaikų, kuo gi Lietuva ypatinga? Jie ypač sužavėti šalies gamtos, Neringos grožio, rūpinimosi žmonių saugumu, ekologijos.

S. Karalienė kalbėjo, jog po tokių įvykių šie vaikai yra labiau subrendę negu lietuviai: „Ukrainiečiai yra atsakingesni, priima viską, kas siūloma, įvertina pagalbą, yra nuoširdūs. Pirmojoje stovykloje, kurią organizavau aš, pamatėme vieno vaikino kitimą. Jis buvo atsiskyręs, paskendęs gedule, tačiau po kelių dienų pradėjo šypsotis, vėliau įsijungė į veiklas. Buvo labai smagu matyti, jog vaikinas bent jau tam kartui išsikapstė iš liūdesio, grįžo jaunystės džiaugsmas“, – džiaugėsi savanorė pridurdama, jog ir šioje stovykloje turėjo tylesnį berniuką, tačiau vėliau jis taip pat sėkmingai integravosi.

Pirmosios stovyklos pabaigoje ukrainiečiai verkė, nes nebenorėjo grįžti į savo šalį, kadangi Lietuvoje taip gera ir ramu. „Kai kurie iki šiol man dar skambina, domisi, pasiilgsta. Jie klausia, galbūt kaip nors įmanoma likti Lietuvoje mokytis… Vaikai sako, jog lietuviai labai pozityvūs, o pas jų daug pykčio, neapykantos“, – kalbėjo specialistė.

Pasirodo, savaitė gali pakeisti žmogų. „Jaunuoliai greitai prisitaiko prie naujos aplinkos. Tačiau jie labai bijo – pasakėme, jog už keliasdešimt kilometrų yra Kaliningradas, ir jie išsigando“, – išgyvenimais dalijosi S. Karalienė pridėdama, kad vis dėlto jų viduje yra tiek daug patriotiškumo, jog galime net lyginti su Lietuvos 1990 metų laikotarpiu. – Jie patys sako – kol nenužudys paskutinio ukrainiečio, tol Ukraina išliks.“

Skaidra teigė, jog kasdien filmuoja ir vaizdine medžiaga dalijasi su ukrainiečių tėvais: „Kasdien tai persiunčiu kitai vadovei, nevyriausybinės organizacijos „Asterics“ darbuotojai Andželikai. Bendraujame su tėvais internetu, jie be galo džiaugiasi, bet ypač jaudinasi ir bijo dėl vaikų saugumo.“

Į stovyklą vaikai atsivežė Ukrainos vėliavą su tėvų palinkėjimais. Vienas iš jų rašo: „Linkime taikos, tautų vienybės, draugystės tarp broliškų šeimų, meilės ir harmonijos.“ O juk sakoma, kad dažnai linkime to, ko patiems reikia…

Norėtų plėstis

Kuopos savanoris Gintaras Kuizinas teigė, jog šiais metais pavyko išplėsti stovyklą. „Deja, nėra pakankamo finansavimo. Vaikams gana skaudu mokėti visą kainą, nes ne visi gali. Jei pavyktų, galvotume ir apie kitas patalpas. Kitais metais bandytume stovyklą kurti tik gamtoje. Iš kuopos gavome labai daug materialinės pagalbos – palapinių, tinklus ir kt.“, – vardijo vyras.

SK „Kuršis“ vadovas Gintautas Razma pasakojo, jog visa stovyklos kaina buvo 135,10 Eur. „Klaipėdos rajono savivaldybė skyrė 3 500 eurų, iš kurių buvo kompensuojamos kelialapių kainos dalis. Ji buvo skirta tik Klaipėdos rajone gyvenantiems arba ten mokyklą lankantiems vaikams. Likusią dalį susimokėjo patys tėveliai arba buvo dengiama iš klubo turimų rezervinių lėšų“, – kalbėjo vadovas minėdamas, jog priėmė 10 vaikų iš socialinės rizikos šeimų.

Asmeninį laiką savanoriaudamos skyrė Skaidra Karalienė ir Rita Dirgėlaitė. Ukrainiečių paramai aukojo „Hortivitos“ vadovas Martynas Klevinis, Gintautas Razma, Alfredas Šiaulys, Rasa Linkienė, Mindaugas Šunokas, Virgilijus Skuodas, Petrutė Račkauskienė, Rita Lankutienė, Stasys Radžius, Rasa Petrauskienė, Aud­rius Kampas, Tomas Balčėnas, Romanas Satkus, Vykintas Gutauskas, kavinė „Rūta. Saldainiai ir kava“ bei valgykla „Bulvė“.

Robertas MACIUS

Andriaus JOKUBAIČIO nuotr.