Atnaujintas kūrinys vėžaitiškiams primins ne tik seniausius laikus
Tapytojas J. Vosylius atnaujintoje freskoje-sgrafite parašė autografą.
Į buvusias Vėžaičių filialo patalpas iškilmingai sugrįžo freska-sgrafitas „Mūsų kraštas“. Atgijęs kūrinys – kitu pavadinimu, perkeltas ant drobės ir kelis kartus mažesnis nei originalas, buvo šiltai sutiktas vėžaitiškių. Tai Vėžaičių bendruomenės dovana Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo šimtmečiui.
Atgijęs ant drobės
Praėjusio penktadienio vakarą Vėžaičių konferencijų salėje rinkosi vėžaitiškiai ir svečiai, nekantravę pamatyti atgaivintą freską-sgrafitą „Mūsų kraštas“. Sparčiai nykstantį vietinio nekilnojamojo kultūros paveldo objektą, turintį meninę, istorinę ir edukacinę vertę, prikelti naujam gyvenimui ryžosi Vėžaičių bendruomenė. Iš dalies projektą finansavo Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, bet prisidėjo pavieniai rėmėjai, Brožių bendruomenė. Išgelbėti kūrinį pavyko išsaugojus fotografijų negatyvus.
Šventinę vakaro nuotaiką kūrė saksofonu atliekamos melodijos, gargždiškio Antano Jucio eilės apie gimtuosius Vėžaičius. Bendruomenės pirmininkė, renginio vedėja Vaida Bočkuvienė priminė jų istorijos raidą, 1935 m. įkurtą Samališkės bandymų stotį, 1967 m. pertvarkytą į Lietuvos žemdirbystės mokslinio tyrimo instituto Vėžaičių filialą. O visa tai ir gilesnę Žemaitijos istoriją galima perskaityti atgaivintame kūrinyje „Mūsų kraštas“, anksčiau vadintame „Žemaičių kraštu“. Žymaus tapytojo monumentalisto Juozo Vosyliaus sukurta freska puošė visą Vėžaičių filialo aktų salės sieną, o dabar ji atgijo drobėje, keturiuose paveiksluose.
Išgelbėjo fotografijų negatyvai
1986 m. tuometis Vėžaičių filialo direktorius Vytautas Knašys sumanė mokslininkų rūmus papuošti freska. Kodėl freska, o ne naujomis užuolaidomis? „Erdvūs buvo mūsų naujieji rūmai, didelė salė su langais per visą sieną. Bet buvo šalta, todėl sumanėme juos užmūryti. Ir kilo mintis sieną papuošti freska“, – šventiniame vakare prisiminimais dalijosi V. Knašys. Jis pridūrė, jog atsiradus kūriniui „Žemaičių kraštas“, teko atsisveikinti su Vėžaičiais. Jis dėkojo miestelio bendruomenei, atgaivinusiai freską-sgrafitą. „Buvo nepatogu prieš menininkus, kad toks kūrinys nyksta“, – prisipažino V. Knašys.
Buvęs Vėžaičių bendruomenės pirmininkas Vidmantas Gedvilas prisiminė, jog prieš trejus metus pasiguodė architektei Reginai Davidavičienei, kad nesutvarkyta bendruomenės namų siena. „Ji pasisiūlė mane supažindinti su tapytoju Juozu Vosyliumi. Apsilankęs Vėžaičiuose jis pasakė, jog freską galima atgaivinti, nes fotomenininkas Vytas Karaciejus išsaugojo kokybiškus fotografijų negatyvus“, – kalbėjo vėžaitiškis.
Autoriai pakylėti
V. Karaciejus fotografavo visas J. Vosyliaus freskas galvodamas, jog gal prireiks. Tačiau Vėžaičių filiale buvo išskirtinė – didžiausia Lietuvoje. Fotomenininkas, atvykęs į renginį, džiaugėsi, kad pavyko atgaivinti kūrinį, kuriame daug įdomių detalių, ženklų ir daug ką galima perskaityti.
J. Vosylius susirinkusiesiems pasakojo, jog freskai sukurti prireikė 4 metų. „Tai stambiausias, solidžiausias mano darbas, – sakė tapytojas. – Dirbdamas atidaviau daug jėgų.“ Jis dėkojo V. Knašiui už maksimalistinį dvasingumą, kuriam rūpėjo ne tik rodikliai, bet ir palikti pėdsaką istorijoje. J. Vosylius nesielvartavo, jog freskos originalo nebėra, bet džiaugėsi atgaivintu, ant drobės perkeltu kūriniu. „Sukurto darbo aura išlieka, – šypsojosi menininkas. – Pakylėta mano širdis. Nuostabi šventė man ir vėžaitiškiams. Tegul klesti Vėžaičiai.“
Iškilmingai atidengus freską-sgrafitą „Mūsų kraštas“, J. Vosylius atskleidė tuometį sumanymą kūrinį pradėti nuo seniausių Žemaitijos laikų ir priartėti prie Vėžaičių istorijos. Pirmoje dalyje – baltų dievai, milžinai ir kiti ženklai. Antroje – žymūs Žemaitijos žmonės, Samališkės bandymų stoties simbolis, trečioje – Vėžaičių filialo simboliai bei kiti istorinių momentų ženklai, ketvirtoje – žvilgsnis į ateitį, harmonijos ilgesys.
Šventėje dalyvavęs Seimo narys Bronius Markauskas pasidžiaugė atgaivinta freska-sgrafitu, kuris primins Lietuvos nepriklausomybės šimtmetį. „Ir vis dėlto Lietuvoje ne taip blogai gyventi. Kad tik neemigruotų mūsų vaikai“, – šypsodamasis ištarė svečias.
Virginija LAPIENĖ
Lauryno LENGVINO nuotr.
