Pavojingoji „Saulė“ sulauks restauracijos

Skulptūros autorius: restauruoti neverta, reikėtų daryti pagal pirminį sumanymą

Pagaliau atkreiptas dėmesys į kelis dešimtmečius prie Gargždų miesto stadiono styrančią medinę skulptūrą. Rūstoko veido su karūna skulptūra vieniems atrodė laikanti saulę, kitiems – lyg kamuolį ir simbolizuojanti sporto pergales. Ją nutarta restauruoti ir tam skirti 2,5 tūkst. eurų. Mat medinė skulptūra nuo laiko pajuodo, pažaliavo, pradėjo trūnyti ir pavojingai pakrypo.

Nesaugu net praeiviams

Apie tai, jog šį užgriūti praeivius galintį kūrinį ketinama restauruoti, užsiminta viename iš rajono Tarybos komitetų posėdžių. Kultūros skyriaus vedėjas Gintautas Bareikis informavo, jog keliasdešimt metų stovinti medinė skulptūra prie stadiono ir gyvenamųjų kotedžų bus atiduota sutvarkyti Gargždų sporto mokyklai, kurios teritorijoje ji ir stūkso. Senam kūriniui atnaujinti numatoma skirti pustrečio tūkstančio eurų.

„Atsimenu šią skulptūrą nuo tada, kai pats pradėjau sportuoti, o tai buvo prieš daugiau kaip 40 metų“, – „Bangai“ sakė Sporto mokyklos direktorius Antanas Blinstrubas. Anot jo, per tą laiką užaugo pasodinti ąžuoliukai, skulptūra, kurią gargždiškiai vadina „Saule“, tarp medžių jau sunkiau iš tolo matosi. Jos apatinė dalis susilietė su žeme, todėl pradėjo trūnyti. „Išsikvietėme restauratorių, jis paaiškino, kaip reikėtų atnaujinti skulptūrą, ir kiek tai kainuotų. Pirmiau ją reikia nukelti, išskaptuoti sutrūnijusias dalis, impregnuoti medieną, sutvirtinti. Darysime apklausą, žiūrėsime, už kiek galutinai pavyks suderėti šias paslaugas su restauratoriais“, – „Bangai“ pasakojo A. Blinstrubas.

„Palaimino“ kultūros ministras

Susisiekus su skulptūros autoriumi vėžaitiškiu Zigmu Šatkumi, atsiskleidė įdomi jos atsiradimo prie stadiono istorija. Z. Šatkus puikiausiai prisimena, kokius vargo takus teko numinti, kol išskaptavo iš ąžuolo ir pastatė šį sporto pergales simbolizuojantį kūrinį. Anuomet jis bičiuliavosi su kolega tautodailininku Vytautu Majoru, rajono vykdomojo komiteto pirmininku Domijonu Karečka, kuriam norėjosi vis puošti Gargždus. Pasak Z. Šatkaus, D. Karečkos prašymu jis prie įvažiavimo į miestą iš medžio išskaptavo gražų Gargždų užrašą ant stulpo, kurį vėliau pakeitė akmuo. Taip pat kartu su V. Majoru ir kitais menininkais jie kūrė Ablingos karo aukų memorialo medines skulptūras. „Anuomet medinės skulptūros Lietuvoje buvo reti dalykai, nebuvo įprasta jomis puošti įvažiavimus į miestus. O Ablingoje man teko sukurti vieną skulptūrą bei išdrožti rodykles prie kryžkelių, kur pasukti į memorialą“, – prisiminė vėžaitiškis.

Vėliau, anot Z. Šatkaus, iškilusi idėja, jog trūksta meninio akcento prie Gargždų stadiono. „Pasiūliau brėžinį, kokia galėtų būti ten skulptūra. Tačiau iš vietos valdžios gavau atsakymą, kad reikia Meno tarybos patvirtinimo. Nuvažiavau į Vilnių tiesiai pas anuometinį kultūros ministrą Lionginą Šepetį – jis pasirašė ant brėžinio ir taip „palaimino“ skulptūros statybą. Tad grįžęs susiradau tinkamos ąžuolo medienos ir laisvoje patalpoje Gargždų statybinių medžiagų kombinate pradėjau skaptuoti skulptūrą. Dirbau visus metus, samdžiausi ir pagalbininką. Galėjau kurti skulptūrą tik laisvalaikiu, nes dirbau mokytoju Gargždų pirmojoje vidurinėje mokykloje, mokiau braižybos, piešimo, vedžiau darbų pamokas. Vėliau dirbau mokytoju ir „Kranto“ mokykloje“, – prisiminė Z. Šatkus.

Autoriui – nė kapeikos

Autoriaus teigimu, senoji Gargždų skulptūra neturi pavadinimo, rankose rūsčiaveidis laiko ne saulę, o kamuolį simbolizuojantį ratą, kuris papuoštas iš metalo pagamintais tautiniais puošybos elementais. „Tačiau Gargždų valdžia su vyriausiąja architekte sukritikavo mano kūrinį – sudarė komisiją, kuri pareiškė, kad tokios skulptūros esą eksploatuoti negalima. Kodėl? Manęs į tą komisiją net nepakvietė, tad gerai ir nežinau. Atsigirdau, kad nukrypau nuo projekto – skulptūra išties turėjo būti gerokai aukštesnė. Kas žino, o gal nenorėjo mokėti man už darbą, pagailėjo kokių 2000 rublių?“ – svarstė vėžaitiškis. Iki šiol žmogui pikta ir skaudu, jog už šį darbą jis negavo nė kapeikos, nors buvo žadėta atsiskaityti. Juk kainavęs ne tik jo darbas, bet ir ąžuolo mediena, metalas, dar samdęs pagalbininką… Tačiau vis dėlto ąžuolinė skulptūra maždaug 1975–1976 m. buvo pastatyta. Ir, pasak Z. Šatkaus, kad geriau ji prigytų tuščioje erdvėje, buvo sumanyta aplink pasodinti ąžuoliukų.

Vėliau menininkas, nusivylęs Gargždų valdžios netesėtais pažadais dar ir dėl kitų dalykų, išvyko gyventi į Kretingą. Ten nutolo nuo menų, pragyveno iš staliaus darbų, gamino medinius laiptus, langus, duris. Tačiau traukė gimtinė, grįžo į rajoną, Vėžaičiuose pasistatė namą. Buvęs tautodailininkas girdėjo, jog jam, kaip autoriui, būtų siūloma pirmajam restauruoti ąžuolinę skulptūrą prie stadiono. Tačiau Z. Šatkus sakosi nebeapsiimtų to daryti, nes toks darbas nebetraukiantis, o ir paties amžius nebe tas. Jo manymu, skulptūros restauruoti neapsimoka, ją reikėtų perdaryti iš naujo taip, kaip pradžioje buvo sumanyta.