Pasakėčia
Dviveidė
Kad lapė gudruolė, tą žino visi.
Koks ginčas bekiltų, visada ji teisi
Gudriai nusišaipo ir tyliai paklausia,
Kieno ši teisybė, kam reikia pritarti,
Ką švelniai pagirti, ką rūsčiai pabarti.
Ir dar į save lyg netyčia parodo,
Su ja neprapulsi, visiems ji vienoda.
Jos šypsena šildo, jos šypsnis vilioja.
Tiesa-netiesa čia kasdien nebujoja.
Ir lapę gudruolę staiga pastebėjo.
Ne veltui ji stengės, vilčių tiek sudėjo.
Už nuopelnus būtus ar tik pažadėtus
Parinko gudruolei pritinkamą vietą.
Vištidės vadove ją reikia paskirti.
Sugebės ji iškepti, o jei reikės, išvirti.
Padarė kaip tarė.
Ilgai ar trumpai margos plunksnos čia skraidė,
Tą žino vadovė, apsukruolė dviveidė…
—————————————————
Moralo šioj pasakoj aiškiai pritrūko…
Dar kartą kažkas nuo medžiotojų lapę išsuko.
Antanas SAJA
Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos narys
