Puslapio svečias

„Bangos“ legionierius iš Nigerijos gyvena futbolo ritmu

Futbolo klubo „Banga“ legionieriui Awenayeri Douglas iš Nigerijos pirmą kartą išbėgus į aikštę su „Bangos“ marškinėliais, Gargžduose pasigirdo įvairių vertinimų. Vieni džiaugėsi, kad komandos sudėtis sustiprėjo, kiti buvo nusiteikę skeptiškai ir svarstė, kad „Bangai“ reikia mažiau legionierių, o daugiau saviškių. Tačiau pamažu Awenayeri užsitarnavo futbolo mėgėjų simpatijas. Paskutiniu metu sirgalius jis džiugina ir gražiais įvarčiais. Prieš porą savaičių vykusiose varžybose su Pakruojo „Kruoja“, kurias „Banga“ laimėjo 3:0, visus tris įvarčius pelnė A. Douglas. Praėjusį sekmadienį lygiosiomis 1:1 pasibaigusiose varžybose su Tauragės „Tauru“ įmuštas įvartis – taip pat nigeriečio nuopelnas. Pokalbis su 24 metų futbolininku buvo atviras ir nuoširdus, tačiau beveik visą laiką sukosi apie futbolą. Ir tada supratau, kad interviu metu pašnekovo išarta frazė „visas mano gyvenimas yra futbolas“ yra tikra tiesa.

Karjeros pradžia – „Vėtroje“

– Lietuvos futbole nesi naujokas. Esi žaidęs Vilniaus „Vėtros“, Klaipėdos „Atlanto“ futbolo klubuose. Kokie keliai atvedė į mūsų šalį?

– Savo gimtojoje šalyje Nigerijoje futbolą žaidžiau nuo darželio laikų. Ši sporto šaka pas mus tokia pat populiari kaip pas jus krepšinis. Nigerijoje visi berniukai žaidžia futbolą. Baigęs mokyklą nusprendžiau tapti profesionaliu futbolininku. Visada žiūrėdavome europietišką futbolą ir visų svajonė buvo žaisti kokioje Europos šalyje. Todėl pradėjau ieškoti klubo Europoje, kuriame galėčiau žaisti. Labiausiai norėjau žaisti Ispanijoje, bet išėjo taip, kad patekau į Vilniaus „Vėtrą“.

– Kiek laiko ten žaidei?

– Atvykau į Lietuvą 2003 m. ir pasirašiau kontraktą keleriems metams. Vėliau „Vėtros“ klubas norėjo pratęsti kontraktą, bet man norėjosi išbandyti kažką naujo. Išvykau į Angliją, kur žaidžiau keliuose futbolo klubuose, tačiau mano lietuvė žmona Kristina turėjo grįžti į Lietuvą baigti studijas. Mes ilgai svarstėme ir nusprendėme grįžti kartu. 2007 metų sezonui pasirašiau kontraktą su Klaipėdos „Atlantu“, tačiau vos spėjau sužaisti keletą rungtynių ir gavau rimtą kelio sąnario traumą. Reikėjo atlikti operaciją, visa reabilitacija truko daugiau nei metus. Visą tą laiką negalėjau žaisti futbolo.

Komanda maža, bet ypatinga

– Kaip šiemet patekai į Gargždų „Bangą“?

– Atsigavau po patirtos traumos ir pradėjau ieškoti klubo, kuriame galėčiau žaisti. Paskambinau Panevėžio futbolo klubo „Ekranas“ treneriui, bet jis pasakė, kad legionierių komanda turi užtektinai ir dar vieno jiems šį sezoną nereikia. Jis užsiminė, kad Gargždų „Banga“ planuoja žaisti A lygoje ir patarė susisiekti su treneriu Valdu Ivanausku. Paskambinau jam ir sužinojau, kad galimybė šiemet žaisti „Bangoje“ yra. Treneris pakvietė atvykti į kelias treniruotes ir netrukus gavau teigiamą atsakymą, kad galiu žaisti „Bangoje“.

– Kokį įspūdį tau paliko mūsų miesto komanda?

– Tai nėra didžiausia komanda Lietuvoje, ne tokia kaip „Sūduva“ ar „Vėtra“. Tai maža komanda, bet ji ypatinga. Labiausiai mane žavi visų žaidėjų atsakingas požiūris į darbą. Visi labai stengiasi, daug dirba ir siekia kuo geresnių rezultatų. Įspūdį man padarė ir atmosfera komandos viduje. Visi žaidėjai yra užsidegę, skatina vienas kitą, ir tai yra nuostabu. „Banga“ yra labai labai stipriai dirbanti komanda. Tai man patinka. Džiaugiuosi, kad turime gerą trenerį. Valdą Ivanauską pažįstu dar nuo „Vėtros“ laikų. Manau, tai, kad praeityje jis buvo garsus futbolininkas, dabar jam duoda pliusų trenerio darbe. Kai pats esi viską patyręs, daug lengviau tai perteikti ir žaidėjams.

Sirgaliai kaip dopingas

– Kaip vertini savo žaidimą „Bangoje“?

– Manau, kad mano žaidimas susijęs su komandos žaidimu. Kai ji žaidžia geriau, aš irgi žaidžiu geriau, kai blogiau – blogiau. Visada jaučiu bendrą komandos dvasią. Tačiau, be abejo, aš noriu žaisti geriau, nuolat save drąsinu. Mano privalumai yra greitis ir atletiškumas, o didžiausia stiprybė – dešinioji koja (juokiasi, – aut. pastaba). Anksčiau mėgdavau žaisti galva, atmušinėdavau ja kamuolius, bet dabar stengiuosi to vengti. Nes traumą, apie kurią pasakojau, ir gavau, kai pašokęs norėjau atmušti kamuolį galva.

– „Bangos“ gerbėjai yra labai aistringi sirgaliai, apie juos legendos sklando visoje šalyje. Kokia tavo nuomonė apie juos?

– Sirgaliai Gargžduose man primena sirgalius Anglijoje. Jie išties labai aktyvūs. Fanai man yra kaip dopingas. Kai tave drąsina šūksniais, ploja ir palaiko net tada, kai suklysti, pradedi stengtis dar labiau. Nesinori jų nuvilti. Atmosfera varžybų metu yra nuostabi. Pamenu, „Bangos“ sirgalius įsidėmėjau dar žaisdamas „Atlante“. Tada su „Banga“ žaidėme Lietuvos futbolo federacijos taurės varžybose. Jau tuomet aš sakiau: „O, Dieve, kokie nuostabūs šios komandos sirgaliai.“ Jie ploja, šūksniais ir skanduotėmis drąsina komandą net tada, kai nesiseka. „Bangos“ fanai tikrai vieni geriausių Lietuvoje. Jų atsidavimas komandai nuostabus, neįtikėtinas.

Visas laikas – sportui ir šeimai

– Kokia nuomonė apie Lietuvą?

– Kai gyvenau Nigerijoje, iš Europos šalių daugiausia žinojau apie Angliją, nes Nigerija ilgą laiką buvo jos kolonija. Apskritai buvau įsitikinęs, kad visos Europos šalys labai panašios. Tačiau dabar pamačiau, kad taip nėra, jos – skirtingos. Man patiko gyventi Anglijoje, po jos Lietuva atrodė gana maža, bet jauki valstybė. Dabar man čia visai patinka, tik klimatas nekoks. Vasarą dar galima gyventi, bet kitais metų laikais labai šalta.

– Ką veiki laisvu laiku?

– Visas mano gyvenimas yra futbolas. Jei nesitreniruoju ir nežaidžiu, tai žiūriu futbolo varžybų vaizdo įrašus. Mėgstu stebėti ir analizuoti, kaip žaidžia geriausi pasaulio futbolininkai. Likusį laiką leidžiu su savo žmona Kristina ir 8 mėnesių sūneliu Mykolu.

– Ar dažnai grįžti į Nigeriją?

– Stengiuosi grįžti kada tik galiu, bet kelionė labai brangi. Paskutinį kartą buvau 2007 m., pernai nevažiavau. Tikiuosi, kad šiemet pavyks aplankyti artimuosius.

Milda JUDELYTĖ