Atmintis
Tremties skausmas ir represijų siaubas blanksta?
Prieš dvidešimt metų birželio 14-osios vakare keli tūkstančiai gargždiškių susirinko Gargždų parko prieigose į kryžiaus Tautos skausmui atminti pašventinimo iškilmes. Sovietiniais metais tai buvo drąsus ir neregėtas įvykis. Pirmąkart viešai paminėta Gedulo diena, skirta prisiminti sovietinės valdžios represijoms ištremiant lietuvius į Sibirą.
Praėjusį sekmadienį prie kryžiaus Tautos skausmui atminti būriavosi apie šešiasdešimt vyresnio amžiaus žmonių. Sukakties neprisiminė nė vienas valdžios atstovas.
Kelionė į mirtį
„1941 m. birželio 14 d. 3 val. nakties enkavedistai pradėjo masinius lietuvių areštus. Lietuviai ištisomis šeimomis buvo tremiami į Sovietų Sąjungos gilumą, Sibirą. Vien už tai, kad gyveno dorai, mylėjo darbą ir augino vaikus, žmonės naktį buvo išvilkti iš namų, sugrūsti į gyvulinius vagonus. Jie patyrė visus šėtoniško režimo baisumus: patyčias ir pažeminimus, smurtą ir kankinimus, badą ir ligas. Daugeliui tai buvo kelionė į mirtį – vagonuose, lagerių barakuose, kasyklose“, – kuklų minėjimą 6 valandą ryto skambant Gargždų bažnyčios varpams ir merkiant lietui pradėjo pedagogė, tremtinių šeimos atžala Verutė Nekrevičiūtė.
„Idėja ateiti anksti rytą paminėti birželio 14-ąją, jeigu gerai pamenu, priklauso Aldonai Varkalienei. Pirmą kartą auštant susirinkome berods 1990 metais. Mus palaikė parapijos klebonas Jonas Paulauskas, bažnyčią padedantis statyti Aleksandras Skuodas, šviesios atminties Jonas Kudžma ir kiti. Tai simbolinis aktas. Juk žmonės būdavo tremiami auštant“, – prisiminimais su „Banga“ dalijosi pedagogė Danutė Paškauskaitė.
Tą birželio savaitę iš Lietuvos buvo ištremta apie 20 000 žmonių. D. Paškauskaitė minėjimo dalyviams akcentavo, jog tikrųjų tremties skaičių nustatyti istorikams dar nepavyko dėl kelių priežasčių: neprieinami Maskvos archyvai, be to, niekas neregistravo kūdikių gimimo ir mirties vežant į tremtį arba žmonių mirčių Sibire. Pusė ištremtųjų jau nebegrįžo į Lietuvą.
Vieni rūpinasi, kiti niokoja
Politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Klaipėdos rajono skyriaus pirmininkas Česlovas Tarvydas padėkojo verslininkui D. Šatkui, kuris trinkelėmis išklojo takelį prie kryžiaus, gargždiškiams, kurie nuolatos rūpinasi kryžiumi, jo aplinka: S. Globiui, J. Liutikienei, S. Lukauskui, P. Gedmintui, Z. Petrikienei, Z. Stankienei. Prieš dvidešimt metų kelios gargždiškės kryžiaus Tautos skausmui atminti pašventinimo proga buvo nupynusios net 12 metrų rūtų vainiką.
Minėjimo dalyviai pagerbė ir partizanų atminimą. Č. Tarvydas apgailestavo, kad Gargždų parke esantį paminklą kažkas jau tris kartus niokojo. Genocido centras laisvės kovų vietose pastato kuklius paminklus, keletas jų pastatyta ir mūsų rajone. „Skaudu, kai negerbiame savo istorijos. Kai kurie giminės neprižiūri tų paminklų aplinkos, net pakviesti neatvyksta į pašventinimo iškilmes. Beinoriškės kaime paminklą radome išniekintą: užmauta padanga ir padegta“, – karčiai kalbėjo Č. Tarvydas, susirinkusiuosius informavęs apie veiklą, skirtą tremties, politinių kalinių, partizanų įamžinimui.
Pasigedo valdžios dėmesio
Gargždų kultūros centro choro „Atminties aidai“, bažnyčios choristės pagiedojo „Angelą sargą“, „Marija, Marija“, padainavo tremtinių dainų. Minėjimo dalyviai, kurių dauguma patyrę tremties baisumus, uždegė žvakeles, padėjo gėlių ir negrįžusius iš Sibiro glūdumos tautiečius pagerbė tylos minute.
„Istorija yra ne tik istorikų reikalas. Ją rašo tauta. Birželio 14-oji – Gedulo ir vilties diena yra valstybės įsimintina data. Tad ją ir turėtume minėti valstybiškai. Dabar – tarsi patys sau. Kur mūsų miesto valdžia, kur jaunimas ir jį ugdantieji? – šis D. Paškauskaitės klausimas liko retorinis. Jos nuomone, tokiuose renginiuose kaip birželio 14-oji reikėtų priimti manifestus ar rezoliucijas, kurias siųsti Genocido centrui ar Seimo Nacionalinio saugumo komitetui, dabar vadovaujamam žinomo istoriko A. Anušausko. Tokie dokumentai būtų tarsi papildoma medžiaga reikalaujant atverti Maskvos archyvus, pripažįstant didžiulį represijų Lietuvoje mastą.
Vilija BUTKUVIENĖ
