Žvilgsnis
Ji buvo ypatinga Moteris – švietė lyg saulė
Šią savaitę po kovos su sunkia liga užgeso ilgametė laikraščio „Banga“ žurnalistė Irena Kasperavičienė.
Ketvirtadienį į paskutinę kelionę Ireną palydėjo daugybė ją mylėjusių ir gerbusių žmonių.
Atsisveikinome… Tačiau visų Ireną pažinojusių žmonių širdyse liko didžiulis turtas – prisiminimai.
Prisiminimai apie Ireną, kaip apie taurią asmenybę, mylinčią savo šeimą, draugus, kolegas, straipsnių herojus, principingą ir teisingą žurnalistę, stiprią moterį, spinduliuojančią meilę gyvenimui, kupiną vilčių ir optimizmo… Tai žavėjo tuos, kurie ją pažinojo, mylėjo, gerbė… Tuos, kurie pasitikėjo ja kaip profesionalia žurnaliste, į kurią bet kada galėjo kreiptis pagalbos.
Kai Irena dėl ligos atsisakė darbo redakcijoje, skaitytojų nebuvo pamiršta. Vos ne kasdien telefonu jos teiraudavosi žmonės, savo problemomis norėdami pasidalinti būtent su ja.
O kiek būdavo nesumeluoto džiaugsmo, kai Irena užsukdavo į redakciją aplankyti „Bangos“ žmonių. Atitrūkę nuo kasdieninių darbų gerdavome arbatą ir kalbėdavome… Mažiau apie ją ir jos ligą, daugiau apie tai, kaip sekasi mums, kokiomis temomis rašome… Jai tai nuoširdžiai rūpėjo… Mes nuoširdžiai žavėjomės jos dvasios stiprybe ir gebėjimu nepalūžti…
Irenos asmenybės šviesa paliko gilų pėdsaką ją pažinojusių žmonių mintyse…
Dalia Daugėlienė, „Minijos“ vidurinės mokyklos mokytoja: „Irena buvo mano draugė. Kaip juokaudavom, pati intelektualiausia mano draugė, su kuria lengva kalbėti apie viską, kuri supranta, kaip sakoma, iš pusės žodžio. Būdavo, viena pradedam mintį, o kita jau baigia.
Pažintis prasidėjo nuo giminystės, bet vėliau tai jau visai nebebuvo svarbu. Tiesiog tai artimas ir labai patikimas žmogus. Turėjom kažkokį nepaaiškinamą telepatinį ryšį: viena kitai skambindavom beveik tuo pačiu metu, skaitėm tas pačias knygas, žavėjomės tomis pačiomis asmenybėmis, daug ką vienodai vertinom. Susitikimams kaupdavomės ilgokai, o savotišku būtinybės susitikti kodu tapo eilutė: „Jau seniai besėdėjom“.
Trumpam užbėgusi į „Bangą“ jos kabinete užsibūdavau nepadoriai ilgai. Šnekėdavomės, šnekėdavomės. Ir išsiskirdamos dar paaimanuodavom, kad nieko taip ir nepakalbėjom. Ji turėjo tokį sveiką, ramų požiūrį į žmones, įvykius. O aš dažnai piktindavausi, ir iš to būdavo tiek juoko. Juo labiau, kad visą tą mano piktinimąsi ji taip taikliai ir argumentuotai užgesindavo. Mes labai daug kvatodavom.
Stebindavo atlaidumu žmonėms: „Na, ir kas, juk viskas praėjo, taip jau buvo, toks žmogus…“ Nekaupė nuoskaudų, nelaikė pykčio, nors viduje buvo labai jautri, ypač kito žmogaus skausmui, nelaimei. Ir sirgdama, žinodama visą tiesą apie savo ligą, nevengė žmonių, išliko šviesi, atidi kitam, kito rūpesčiams. Būdavo, pakalbam apie jos gydymosi vargus, bet taip be dejonių, paprastai, ir ji jau klausia: „O kaip tavo namiškiai? Kas nauja mokykloje?“ Savo skaudžią lemtį priėmė kaip neišvengiamybę, nesigilindama, už ką ir kodėl, todėl lengva buvo bendrauti iki jos gyvenimo pabaigos. O gyventi labai troško, tik taip santūriai, tik jai būdingai.
Būdama dėmesinga kitiems, pati dėmesio nereikalavo. O aš džiaugiuosi, kad tas dėmesys jai grįžo su kaupu. Jos telefonas nuolat skambėdavo, žmonės ja rūpinosi, siūlė įvairią pagalbą, linkėdavo, o susitikę džiaugdavosi. Tokiu tikru, nemeluotu džiaugsmu, kurį lengva pažinti.
Prisimenu sausį vykusį šventinį „Bangos“ vakarą. Nuėjom abi, tikėjausi pabendrauti. Irena kiek su jauduliu, kaip reaguos žmonės, žinodami jos ligą. O jie apsupo tokiu nuoširdumu, tokiu dėmesiu, glėbesčiavo, kalbino, džiaugėsi, skubėjo išsakyti gerus žodžius… Tada ji buvo labai laiminga.“
Irena Sakalauskienė, ilgametė rajono švietimo profsąjungos pirmininkė, „Kranto“ vidurinės mokyklos mokytoja: „Prisimenu, kaip prieš devynerius metus pirmą kartą nedrąsiai dėl mokytojų problemų kreipiausi į Ireną. Tačiau tai buvo pirmas ir vienintelis kartas, kai pas Ireną ėjau nedrąsiai. Susipažinusi su ja pamačiau, koks tai šiltas, nuoširdus žmogus. Ji visada būdavo pasirengusi padėti. Buvo malonu su ja bendrauti. Irena spinduliavo tokia vidine šiluma, kad atėjus pas ją pasikalbėti apie profesines problemas, pokalbis neretai pakrypdavo ir apie asmenines. Kaip žurnalistė ji labai domėjosi mokytojų problemomis, galima sakyti, net išgyveno jas kartu su mumis. Mano profsąjunginės veiklos kelyje buvo du šviesuoliai, kurie drąsiai kovojo už paprastus žmones – tai Irena ir J. Paliakas. Irenos straipsnių dėka mums buvo daug lengviau kovoti už savo socialines teises, atsispirti prieš valdininkų neteisybę. Ji mus drąsino ir įkvėpė.“
Algirdas Bosas, skulptorius: „Atsikėlęs gyventi į Gargždus čia turėjau tik vieną pažįstamą – menotyrininkę Jovitą Skolevičienę. Kartą susitikus mieste ji pasakė: „Paskambink į „Bangos“ redakciją. Viena žurnalistė norėtų interviu.“ Į Irenos pavardę buvau atkreipęs dėmesį skaitydamas „Bangą“ – man jos mintys, išspausdintos laikraštyje, pasirodė įdomios, aktualios.
2005 m. rudenį paskambinau ir susitarėm susitikti laikraščio redakcijoje. Mane pasitiko jaunatviška tamsiaplaukė, švitrių akių moteris. Tai ir buvo Irena. Pasisveikinus ištirpo nepasitikėjimas, ir pajutau, kad su šiuo žmogumi, pasiėmus druskos maišą, galima keliauti per dykumą: tokia ramybė ir šiluma sklido… Kalbėjau daugiausia aš – apie kūrybą, simpoziumus, kultūros situaciją Lietuvoje, Radvilos paminklą… Irena nepertraukdama trumpai pasižymėdavo popieriaus lapelyje. Atsisveikindamas pakviečiau į Klaipėdos paveikslų galeriją, į savo kūrybos pristatymą. Pažadėjo… Atėjo… Ir parašė puikų straipsnį, pristatydama mano kūrybą…
Praėjusį pavasarį, gegužę, paskambinau norėdamas Ireną pakviesti į nendrinių skulptūrų deginimo šventę per vasaros lygiadienį Juodkrantėje. „Negalėsiu, – liūdnai ištarė, – esu Klaipėdos ligoninėje, bet trumpam…“ – dar nežinojau apie diagnozę…
Ir paskutinis susitikimas sausį „Bangos“ šventiniame vakare „Lijo“ viešbutyje. Atrodo, taip neseniai – vakar…
Apgailestavo, kad skulptūros konkursas Tūkstantmečiui pažymėti baigėsi taip nevykusiai. Apie ligą nešnekėjom, bet vakarui baigiantis Irena pasakė: „Truputį pavargau…“ Apsidžiaugė, kai vakarui pasibaigus, pasiūliau pavėžėti iki namų. Jeigu būčiau žinojęs, kad tai paskutinis kartas, kai matomės…“
Monika Ruškytė, buvusi Irenos redaguoto puslapio „Jauniklių pastogė“ jaunoji korespondentė: „Stovėdama toje iki švenčiausios vietos besidriekiančioje ilgoje eilėje, mintyse dėliojau tekstą, kurį skaitys Klaipėdos rajono žmonės. Tai įspūdžiai ir mintys iš Vatikano, kai aš kartu su minia žmonių laukiau atiduoti paskutinės pagarbos popiežiui. „Niekas tikroviškiau, įtaigiau neparašys nei tu, nes esi būtent ten, kur labai daug kas norėtų nukakti“, – telefonu mane ilgai drąsino Irena. Tai buvo paskutinis straipsnis, kurį jos paraginta parašiau. Po to karto daugiau nieko iš raidžių nebedėliojau (tiksliau, neberašiau), nes po ilgos pertraukos netikėjau, kad sugebėsiu tai daryti. Irena buvo tikra Mokytoja, kuri savo mokiniuose pastebėdavo paslėptus gebėjimus ir juos „išgliaudydavo“. Jos drąsinančią šypseną, rodos, dar vakar mačiau… Gniauždama lapus su tekstais pasibelsdavau į šios Moters duris, kurios visada būdavo atviros. Pasitikdavo ne „Labas“. Šypsena nušvisdavo ir pokalbiai prasidėdavo ne nuo straipsnio analizės, o nuo to, kaip sekasi. Dar daug kartų kviesdavo užeiti į redakciją. O aš, kaip ir daugelis mūsų, vis lekiam savo darbais ant pečių nešini, ir laiko užsukti vis pritrūkdavo.
Tačiau ji nuolat šypsojosi. Pažįstu tik du žmones, kurie su šypsena sutikdavo ir palydėdavo. Viena jų – Jūs, Irena.
Dėl tos šilumos ją su kolegomis buvau pakvietusi į iš gyvenimo išplėšto (deja, vėžio) maestro Vytauto Kernagio minėjimo vakarą – koncertą. Tačiau salėje nepastebėjau ne tik jos, bet ir kitų „bangiečių“. Šiandien laikraščio internetinėje svetainėje perskaičiau, jog apie ligą ji sužinojo būtent tą mėnesį, kai buvo koncertas. Sutapimas?…
„Laba diena! Kaip mano „Banga“ gyvena? Tikiuosi, sunkmetis nepalietė Jūsų“, – elektroniniame laiške parašiau dar praėjusį ketvirtadienį. Nesulaukusi atsakymo, paskambinau. „Ne, čia ne Irena. Ji reanimacijoje“. Nutirpau. Sutapimas?…
Alma Slušnytė, buvusi Vėžaičių kultūros namų direktorė: „Irena buvo Žmogus, kuriuo galėjai pasitikėti. Atvirai pakalbėti… Ji suprasdavo, ką nori pasakyti, mokėjo parašyti. Neieškojo to, ko nėra. Padėjo savo supratingumu, kompetencija pakeisti esamą padėtį. Domėjosi viskuo, kas vyksta kultūriniame gyvenime, o jos dalyvavimas renginyje buvo garantas, kad bus puikus straipsnis. Tokių žmonių reta, tad dėkoju Visagaliui, kad leido porą dešimtmečių pažinti, prisiliesti ir apkabinti. Niekada nepamiršiu padrąsinančios, šiltos šypsenos ir žiburiuojančių akių.“
Vytautas Knašys, VšĮ „Kaimo verslo projektai“ valdybos narys, ilgametis Žemdirbystės instituto Vėžaičių filialo direktorius, 1990-1991 m. atkurtos Nepriklausomos Lietuvos pirmosios vyriausybės žemės ūkio ministras, įvairių ministerijos padalinių vadovas, laikraščio „Valstiečių laikraštis“, Lietuvos radijo apžvalgininkas, 1996-2000 m. Seimo narys, 1996-1998 m. aštuntosios Vyriausybės Žemės ir miškų ūkio ministras: „Per gyvenimą sutinkame daugybę žmonių, tačiau laikui bėgant daugelis jų išdyla iš atminties, lieka tik patys šviesiausi. Irena buvo vienas tų žmonių. Ji atmintyje išliks kaip vienas šilčiausių, šviesiausių pažinotų žmonių. Su ja siejo kažkoks ypatingas biologinis laukas. Pamenu, kartais nesimatydavome metus, kitus, tačiau susitikus laikas neturėjo jokios reikšmės. Mus visada siejo kažkoks ypatingas dvasinis ryšys, pagarba vienas kitam kaip draugui, buvome lyg sielos broliai.
Irena buvo tas žmogus, kuris Atgimimo metais paskatino mane eiti į politiką.
Ji buvo labai moteriška, švelni, spinduliavo ypatingą vidinę šilumą, tačiau tuo pačiu metu jai netrūko ir loginio mąstymo, skvarbaus, giliai gyvenimą analizuojančio žvilgsnio.
Pamenu, kaip vasarą ieškodamas Irenos užsukau į „Bangos“ redakciją, ten jos neradau. Redaktorė pasakė apie jos ligą. Taip norėjosi aplankyti ligoninėje, bet galvojau, palauksiu, kol sustiprės. Taip su ja ir neatsisveikinau… Nors gal ir gerai. Ji mano mintyse visada išliks gyva.“
Puslapį parengė Milda JUDELYTĖ
