Žurnalisto pastabos
Viešumo galia
Tai mano pirmosios „Žurnalisto pastabos“. Rajono laikraščio „Banga“ redakcijoje pradėjau dirbti vidurvasarį. Anksčiau vienerius metus krimtau Klaipėdos rajono savivaldybės ryšių su visuomene atstovės duoną. Dirbdama Savivaldybėje, turėjau galimybę pažinti vietos valdžios virtuvę. Dabar žinau, kur ir kokios povandeninės srovės teka, kas ir su kuo prie kavos puodelio miesto strategiją kuria bei kas, neskaičiuodamas viršvalandžių, uoliai dirba nuo ryto iki vakaro. Patirtis neįkainojama. Ypač naudinga, dirbant „Bangos“ redakcijoje.
Čia kasdien užsuka, jei ne gargždiškis, tai doviliškis, jei ne šiūpariškis, tai vėžaitiškis. Kiekvienas su savais džiaugsmais ir rūpesčiais. Buvau apstulbusi, kai pamačiau, kiek į „Bangos“ redakciją suplaukia gyventojų laiškų. O ką jau bekalbėti apie telefono skambučius, spėk kilnoti ragelį. Žmonės į „Bangą“ kreipiasi kaip į paskutinę instanciją, galinčią jiems padėti.
Informacijos amžiuje viešumas – didžiulis ginklas. Ne veltui sakoma, kad žodžiu galima ir žmogų užmušti. Pamenu, dar vėlyvą rudenį į „Bangą“ kreipėsi miestui šiltų jausmų nestokojantys Gargždų Sodo gatvės gyventojai, kuriuos sudomino jų gatvėje rasti istorinio grindinio fragmentai. Gatvelės gyventojai pageidavo, kad grindinys būtų atkurtas. Ar valdžia būtų išgirdusi žmonių pageidavimus, jei pastarieji nebūtų paviešinti „Bangos“ puslapiuose? Vargu… Ar būtų išgirsti ir Smėlio gatvelės gyventojų nuogąstavimai dėl pavojų gyvenamiesiems namams keliančių vandentiekio ir kanalizacijos tinklų keitimo darbų? Vargu…
Gyventojai žiniasklaida pasitiki labiau nei valdžios institucijomis. Dar 1990 metais keturi iš penkių lietuvių pasitikėjo spauda. Vienas populiariausių aiškinimų, kodėl taip pasitikima žiniasklaida, yra istorinis: tai lėmė knygnešio kultas, taip pat Atgimimo ir Sąjūdžio aktyviausias laikotarpis. Praėjusių metų lapkritį „Vilmorus“, tiriančios Lietuvos gyventojų požiūrį į institucijas, atliktos apklausos duomenimis, žiniasklaida pasitiki 41,5 % žmonių (nepasitiki 19,3 %). Mažiau nei Atgimimo laikotarpiu, tačiau, palyginti su kitomis šalimis, vis tiek gana daug.
Politikai suvokia žiniasklaidos galią. Seimo pirmininkas Arūnas Valinskas jau išmoko pirmąsias pamokas: pagaliau suprato, kad su žiniasklaida reikia ne pyktis, bet bendradarbiauti, siekti dialogo. Anksčiau kalbėjęs apie Seime dirbančių žurnalistų skaičiaus apribojimą, Parlamento vadovas dabar kviečia viską pradėti nuo balto lapo ir ragina suinteresuotas puses pareikšti savo nuomonę.
Akivaizdu, kad be žiniasklaidos politikų galimybės sėkmingai kopti karjeros laiptais taip pat labai ribotos. Praūžę Seimo rinkimai – geriausias pavyzdys. Politinei reklamai išleistų lėšų kiekis koreliuoja su gautų mandatų Seime skaičiumi. Iš viso Seimo rinkimai kainavo per 33 mln. Lt, iš jų net 26,4 mln. Lt išleista politinei reklamai. Daugiausia lėšų politinei reklamai išleido konservatoriai – net 6,47 mln. Lt. Ne veltui – užėmė pirmąją vietą rinkimuose, iškovojo 44 mandatus. Truputį mažiau už konservatorius rinkimuose išleidę socialdemokratai (6,1 mln. Lt) užėmė antrąją vietą rinkimuose, jiems atiteko 26 šiltos vietelės Seime. Mechanizmas paprastas: kuo daugiau šmėžuoji televizijos ekrane, kuo daugiau pasakoji savo gyvenimo detales laikraščių puslapiuose, tuo didesnė galimybė pelnyti žmonių palankumą.
Tas pats mechanizmas galioja ir sprendžiant aktualias mūsų rajono gyventojų problemas. Kuo dažniau gyventojų džiaugsmus ir vargus aprašome „Bangos“ puslapiuose, kuo dažniau korespondentai beldžiasi į įvairiausių institucijų duris, tuo didesnė tikimybė, kad vietos valdžia neliks abejinga paprastų rajono žmonių problemoms, tenkins ir gins viešąjį interesą. Tiek rajono žiniasklaida, tiek vietos valdžia turi siekti dialogo ir kartu spręsti aktualiausias problemas. Juk žurnalistus ir vietos politikus sieja bendras tikslas – siekis padėti žmonėms, noras sukurti jaukią ir saugią aplinką, kurioje būtų visiems gera gyventi.
Agnė ADOMAITĖ
