Toks gyvenimas

Bedarbystė baisesnė už žiemą

Naujieji metai prasidėjo kritusia temperatūra ir šoktelėjusiomis kainomis. Tirštėja bedarbių gretos. Darbo netekusiųjų veiduose – nerimas: kaip reikės išgyventi? Juk iš dangaus mana nekrenta – šiuo metu tik baltas sniegas. Tačiau vaikų geidžiamą, suaugusiuosius grąžinančią į vaikystę, žiemą keiksnoja tik kelininkai ir atokaus kaimo kelyje įstrigę vairuotojai.

Sniegas nebaugina

Antradienio popietę Vėžaičių seniūnijoje dairėmės, kaip gyvena žmonės, sulaukę sniego, spėję įprasti prie besniegių žiemų.

Iš Vėžaičių miestelio pasukę Kavaliauskų kaimo link, riedėjome lygiu keliu. Seniūnas Liudas Laukaitis savaitės pradžioje nemelavo: kaimo keliai buvo gražiai nuvalyti. Tačiau vakare pradėjus snigti, visas darbas – šuniui ant uodegos. Trečiadienį kaimo keliai buvo taip užkloti sniegu, kad net visureigis klimpo.

Ogi antradienį mes džiaugėmės turėdami galimybę pasimėgauti pastaraisiais metais tokiu retu žiemos grožiu. Kavaliauskų kaime iš vienos trobos kamino išvydome vinguriuojantį dūmelį. Pensininkė Aldona Švarcienė, viena iš trijų čia esančių butų šeimininkė, sakė krosnį kūrenanti nuo pat ryto. Sename mediniame name šiluma neužsilaikanti. „Susitaupiusi nusipirkau akmens anglių, beržinių malkų, – kalbėjo 73-ejų metų moteris. – Pirmadienį tris kibirus anglių sukūrenau. Šiandien šaltis jau nukritęs. Žiemos reikia, tik didelių speigų – ne.“

Tvarkingame pensininkės būste – jokių patogumų. Šulinys kieme, bet vandenį maistui perkanti parduotuvėje. Malkų reikia parsinešti iš malkinės, o iki jos – nusikasti taką. Beje, užpernai vagys išsinešė dalį jos malkų. Aldona Švarcienė tik atsidūsta… Ji čia gyvena jau 46 metus – ilgiausiai už visus kaimynus. Draugių nebelikę, tačiau niekur iš čia nenorėtų išsikelti. Ji rūpinasi pasikeitusiais savo kaimynais. Pasak socialinės darbuotojos Stasės Grykšienės, ši esanti kaimo siela. Jaunystėje daugelį metų dirbusi eksperimentiniame ūkyje melžėja, buvo gerbiama už darbštumą, pareigingumą.

Geraširdė A. Švarcienė kukliame savo būste priglaudusi likimo nuskriaustą moterį – Gražina čia gyvenanti beveik 3 metus. Bet netrukus ši liksianti be darbo. „Gargžduose, valgykloje „Bulvė“ mažai žmonių bevalgo, todėl mažina darbuotojus – Gražina bus atleista“, – apgailestavo moteris.

Jos dukra Kristina, vienoje Klaipėdos įmonėje dirbusi buhaltere, jau registruojasi darbo biržoje. Aldonai Švarcienei žiema baisi ne dėl šalčio ar sniego. „Žiemą sunki bedarbystė. Bet taupydamos visos trys iš mano pensijos prasimaitintume“, – neprarado optimizmo pašnekovė.

Vaikystės rogutės

Perkūnų kaime, šalia krašto kelio gyvenanti Petronėlė Šepikienė pakvietė į jaukius savo namus. 72-ejų metų našlė sakė krosnį užkurianti rytą ir vakare. Visuose kambariuose įrengti radiatoriai skleidžia malonią šilumą. Buvusi ūkininkė Petronėlė dabar gyvena tik su katinu ir šuneliu bei gausybe gėlių. Jos žaliuoja ne tik ant visų palangių – šeimininkė net vieną kambarį paskyrusi. Už lango – sniegas, o čia veši jos pamėgtos gėlės – tarsi žiemos sode. Daugiausia kaktusų. „Labai myliu gėles, – šypsojosi moteris. – Pati jas užsiauginau iš mažų daigelių. Tiesa, vieną padovanojo draugė Onutė.“

Petronėlė prasitarė, jog ūkio atsisakiusi staiga anapilin išėjus vyrui. Anksčiau du sūnus palaidojusi moteris sunkiai išgyveno netektis. Tačiau ji prisipažino, kad savo pastangomis įveikusi slogią nuotaiką. Dabar džiaugiasi kiekviena diena, turi širdžiai mielų užsiėmimų. Ji smagiai pasakojo, kad Naujuosius metus sutikusi pas sūnų Džeraldą, Gargžduose. Šis įkurtuves šventęs, kuriose vyko kaukių karnavalas. „Aš apsirengiau ateities, raguotos anytos rūbais“, – juokdamasi pasakojo Petronėlė.

Kadaise kiaulių fermoje dirbusi 6 vaikų mama, darbšti, vargo užgrūdinta, žiemos nebijanti. „Žiema man primena vaikystę, kai su senelio padirbtomis rogutėmis, apsiavę klumpėmis, leidomės nuo kalno“, – šypsojosi moteris.

Laukia didesnio šalčio

Vėžaičių miestelyje į Stanislavos ir Igno Čižauskų sodybą vedė švarutėlis takas. „Aš pati nusikasiau sniegą, – pratarė pensininkė Stanislava Čižauskienė. – Sekmadienį grįžusi iš bažnyčios kasiau nuo gatvės, kad galėtų į sodybą įvažiuoti. Pirmadienį visą taką nusikasiau. Gerai, kad prisnigo.“

Jos vyras Ignas pridūrė, jog reikia šalčio, nes dabar užsnigta neužšalusi žemė. Anot jo, stipriau pašalus, visokie parazitai žūtų.

Vėžaitiškiai Čižauskai ant žiemos nepykstantys, nors ne tik krosnį reikia daugiau kūrenti. Pensininkai, kaip reta, dar laiko karvutę. „Bet tiek to darbo – pasišėrei, pamelžei ir – ant pečiaus“, – juokavo Stanislava.

Tačiau S. Grykšienė pridūrė, kad ne visi tokie optimistai. Kažkas iš tėvų skundėsi, kad užsnigus taką iki kelio, vaikas nenuėjęs į mokyklą.

Tačiau šią žiemą atsirado ir didesnių bėdų. Vėžaičių seniūnijos socialinių darbuotojų kabineto duris varsto bedarbiai. S. Grykšienė pastebėjo, jog bedarbystė prasidėjusi rudenį. Ir nuo to laiko gyvenimas kaime vis sunkėja. „Įmonės bankrutuoja, užsidaro, mažinami etatai, – kalbėjo socialinė darbuotoja. – Anksčiau didieji darbdaviai iš kaimų į savo įmones vežiodavę darbininkus, jau senokai to nebedaro.“

Taigi darbo netekusieji ateina konsultuotis, kokios paramos tikėtis. „Juk žmonėms reikia į mokyklą leisti vaikus, mokėti už elektrą, kurą. Žiemą be darbo ir algos sunkiau išgyventi nei vasarą“, – akcentavo S. Grykšienė.

Virginija LAPIENĖ