Toks gyvenimas
Geležinkelio stotyje metai kaip traukiniai bėgo pro šalį
Priekulės geležinkelio stoties kompleksas, kurį sudaro keleivių stoties pastatas, vandentiekio bokštas, prekių sandėlis ir du geležinkeliečių gyvenamieji namai, yra Priekulės miesto istorinės dalies elementas. Čia istorinius ir fizinius tyrimus atliko Mažosios Lietuvos kultūros paveldo tyrinėtojai Marija ir Martynas Purvinai. Nustačius komplekso vertingąsias savybes, medžiaga perduota kultūros paveldo centrui dėl jo įrašymo į kultūros vertybių registrą.
Priekuliškės Liucijos Tamošauskienės namų adresas – Priekulės geležinkelio stotis. Buvusios keleivių stoties pastate įsikūrusios dar 5 šeimos. Prieš kelis dešimtmečius šiuose tarnybiniuose butuose buvo laikinai apgyvendinami geležinkelio darbuotojai. Tačiau kai kuriems nebuvo lemta gauti kitų būstų ir buvę darbuotojai ar jų artimieji liko gyventi neprivatizuotuose, nes pastatas yra valstybės.
Namai stoties restorane
Istoriniame 133 metų apšepusiame Priekulės geležinkelio stoties keleivių pastate įsikūrusieji gyventojai nesidžiaugia. Ypač Liucija Tamošauskienė, kuri 36 metus gyvena buvusiame stoties restorane. Geležinkelietę-iešmininkę čia su šeima apgyvendino po gaisro, netekus namų. Laikinai, o tebegyvena iki šiol. Būstas neprivatizuotas kaip ir kiti čia buvę tarnybiniai butai.
Virš aukštų buvusios keleivių stoties durų, dabar iš perono atsiveriančių tiesiai į L. Tamošauskienės būstą, ant raudonų aptrupėjusių plytų – užrašas „Priekulė“. Šios geležinkelio stoties pavadinimas. Pro rausvus dažus „prasimušusios“ juoduoja kelios rusiškos raidės – sovietinių laikų reliktas. Ir jokiais dažais neįmanoma uždažyti vokiško pavadinimo: iš po bet kokių dažų tos raidės išlenda.
Nuo 1960 metų neveikiantį stoties restoraną pertvarkius į tarnybinį būstą, jame laikinai apgyvendindavo geležinkeliečius. Tačiau L. Tamošauskienei nebebuvo lemta iš čia išsikelti. Geležinkeliete-iešmininke 35 metus dirbusi moteris nuosavo būsto neužgyveno.
Bet ji turi kuo pasigirti. Savo didžiojo kambario, buvusio restorano salės, aukščiu: 4,3 metro. Langų aukštis – 3 m. Tai kiekgi reikia sukūrenti malkų, kad per šalčius prišiltų tokios erdvės… Beje, 165 centimetrų ūgio moteriai ir su kopėčiomis sunku į šviestuvą įsukti lemputę.
Jos virtuvėlė įrengta atitvėrus keleivių stoties koridorių, kuriuo kadaise žmonės iš kiemo kiaurai nerdavo į peroną. Šioje patalpėlėje išlikusios grindų plytelės nuo pastato įkūrimo. Geležinkelio stoties laiptinėje įrengtas Liucijos miegamasis, kurioje, be lovos, vargu ar kas tilptų.
Nerami kasdienybė
Liucija Tamošauskienė guodėsi, kad būsto nei jai, nei kitiems šio pastato gyventojams neleidžia privatizuoti. Ji rodė supuvusius langus, suskilinėjusią koklių krosnį. „Mes negalime tvarkytis, nes būstai ne mūsų nuosavybė. Be to, tai istorinis pastatas ir negali bet ką daryti, – kalbėjo buvusio restorano gyventoja. – Duotų bent mažą butuką, bet dabar niekas žmogumi nesirūpina.“
Jai belieka tik pasvajoti apie pakabinamąsias lubas, kurios sumažintų kambario aukštį, apie židinį, skleidžiantį jaukią šilumą…
L. Tamošauskienė pasakojo ir apie kitokius nepatogumus. Ne, ne apie traukinių bildesį. „Jo nejaučiu – juk visą gyvenimą aš su traukiniais. Negirdžiu jų dundesio. Ir naktį ramiai miegu“, – sakė pašnekovė.
Beje, moteris pasakojo, kad pastaraisiais metais padaugėjo krovininių traukinių – dieną naktį jie bilda beveik kas pusvalandį. Gal tik savaitgaliais ramiau. Pasak L. Tamošauskienės, po pusantrų metų pertraukos atnaujintas keleivinių traukinių maršrutas Klaipėda-Šilutė, bet retai per dieną važiuoja. „Gerai darbininkams – rytą 6 val. juos traukinys nuveža į Klaipėdą“, – sakė moteris.
Taigi geležinkelio stoties perone renkasi keleiviai. „Lauko tualetai – bendri gyventojams ir keleiviams, o tvarkyti, išvežti fekalijas tenka mums patiems, – skundėsi L. Tamošauskienė. – Reikia ir aplinką susitvarkyti – surinkti šiukšles, butelius.“ Šiukšlintojų netrūksta, ypač vasarą. Mat čia atvyksta vestuvininkai, kad nusifotografuotų ant geležinkelio.
Buvusio restorano gyventojai nejauku ir dėl to, kad čia vakarais renkasi jaunimas ir šėlsta. Jaunuoliai suniokojo keleivių salę, bagažinę, kurių langai ir durys užkalti. „Per Kalėdas, Naujuosius metus baisu duris atidaryti: susirinkęs jaunimas linksminasi, kaip beišmano – sprogdina, ką turi. O prieš 18 metų paprastą dieną į mano kambarį pro langą įmetė degią medžiagą. Pažįstami mane klausinėja, kaip aš nebijau čia gyventi“, – prisipažino L. Tamošauskienė.
Jaukus, bet nesavas
Keleivių stoties pastato antrajame aukšte gyvenamieji būstai įrengti nuo geležinkelio stoties gyvavimo pradžios. Ten veda statūs laiptai. Nelengva garbaus amžiaus žmonėms užkopti, juolab atsinešti malkų.
Bute, kuriame kadaise gyveno geležinkelio stoties viršininkas, dabar šeimininkauja Zofija Žutautienė. Beveik prieš 50 metų jos vyras, geležinkelietis, gavo šį tarnybinį butą. Šeima čia užaugino 3 vaikus. Jau 17 metų ji našlė. Vyras, kurio geležinkeliečio darbo stažas 42 metai, irgi neužgyveno būsto.
„Gavome paskutinį atsakymą, kad šis pastatas – valstybės turtas, todėl neprivatizuotinas“, – pasakojo Z. Žutautienė.
Tačiau jos bute labai jauku. Lubos irgi ne žemos, bet vis dėlto ne tokios aukštos, kaip buvusio restorano: kambario aukštis – tik 3,4 m. Išlikusi įspūdinga vokiškų koklių krosnis, kurios aukštis – 2,3 metro. Z. Žutautienė guodėsi, kad prie traukinių bildesio nepripratusi iki šiol. „Naktį pažadina jų barškėjimas. Vakare trukdo žiūrėti televizorių“, – sakė geležinkelio stoties gyventoja.
Čia gyvenančiųjų laikas prabėgo kaip traukiniai pro šalį.
Virginija LAPIENĖ
