Atmintis

Grimzta užmarštin tris šimtmečius vėžaitiškių likimą lėmę grafai Volmeriai

Į „Bangos“ redakciją kreipėsi keletas Vėžaičių kaimo gyventojų. Stebėdami po truputį atgyjančius grafų Volmerių dvaro pastatų likučius ir parką, žmonės mano, jog derėtų kokiu nors ženklu pagerbti bažnyčią pastačiusių grafų šeimos kapo koplyčią, kurioje buvo palaidotos kelios Volmerių kartos. Pasak menančiųjų pokario įvykius, grafų palaikai ne kartą išniekinti, tik dalis jų perkelti ir palaidoti Vėžaičių kapinėse.

Truputis istorijos

Gargždiškė istorikė Janina Valančiūtė parengė ne vieną leidinį apie mūsų kraštą, jo istoriją. Lietuvos tūkstantmečio sukakčiai turėtų pasirodyti „Vėžaičiai. Istorinė apybraiža.“ Iš autorės surinktos ir į rankraštį sudėtos archyvinės medžiagos sužinome, kad Volmerių dinastijos pradininku Lietuvoje laikomas Antonas Volmeris, Kazimiero Volmerio, XVIII a. ėjusio aukštas valstybės pareigas Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje, tėvas. Valdydamas jam priklausiusį Vėžaičių dvarą, Kazimieras jo centre 1785 m. pastatys šv. Kazimiero Išpažinėjo titulo bažnyčią. Vėliau bažnyčia rūpinosi, ją tvarkė ir kunigą išlaikė dvaro paveldėtojai, Kazimiero sūnus Leonardas, po kurio mirties dvaras atiteko jo sūnui Eduardui Feliksui (1808-1883). Galiausiai dvaras perėjo į Edvardo Felikso sūnaus Vaclovo Kazimiero Juozapo rankas. Jam teko išgyventi skaudžius dvaro išdraskymo laikus. Taip baigėsi Volmerių dinastija Vėžaičiuose. Iš autorės pateiktos informacijos sužinome, kad Lietuvoje dar iki šiol gyvena grafų Volmerių palikuonių.

„Koplyčios, kurioje buvo laidojamos kelios Volmerių kartos, statybos data nežinoma. Vienų šaltinių teigimu, ji statyta Eduardo Volmerio apie 1848 m., tačiau tai neįrodyta. Manoma, kad koplyčia iš tikrųjų statyta apie XIX a. vidurį ar XIX a. II pusėje. Ši raudonų plytų su dekoratyvinėmis ąžuolinėmis durimis koplyčia buvo pastatyta į pietus nuo bažnyčios šventoriaus, parko šiaurės rytų kampe, prie stataus šlaito. Nugriauta XX a. aštuntame dešimtmetyje.“ (Iš rankraščio J. Valančiūtė „Vėžaičiai. Istorinė apybraiža“ – aut. pastaba).

Vėžaitiškių prisiminimai

Atgulė amžino poilsio tie vėžaitiškiai, kurie prisiminė paskutinįjį grafą Volmerį. J. Valančiūtė spėjo užrašyti jų prisiminimus. „Grafą Volmerį prisimena kaip orų senuką, vaikščiojantį su lazda. Praeidami pro šalį, nusiimdavom kepurę… Grafas atsakydavo galvos linktelėjimu, atrodė nepiktas, gal net malonus. Ūgio aukštesnis už vidutinį, lieknas. Dvarponis buvęs „geros širdies žmogus, jautrus ir darbininkams geras, sergantiems liepdavęs iš dvaro virtuvės duoti valgyti.“ (Iš rankraščio J. Valančiūtė „Vėžaičiai. Istorinė apybraiža“ – aut. pastaba). Perskaitę apybraižą sužinosime, jog tarp kelių Vėžaičius valdžiusių Volmerių šeimos kartų atstovų būta ir gana žiaurių.

Netoli šventoriaus buvusius koplyčios ir kapo rūsio likučius vyresniojo amžiaus žmonės gerai prisimena. Vėžaičiuose gimusi, vaikystę praleidusi, vėliau daug metų Klaipėdoje gyvenusi ir dirbusi, o galiausiai vėl į tėviškę sugrįžusi Aldona Šatkuvienė prisimena, jog vaikystėje po pamaldų bažnyčioje kartu su mama nueidavusios prie kapų rūsio, uždegdavusios žvakelę ir kartu pasimelsdavusios. „Mama pasakojo, jog čia ilsisi grafų palaikai. Prisimenu, jog durys į kapą būdavo uždarytos. Po kiek laiko jas kažkas išdraskė, tada buvo užmūrytos plytomis“, – su „Bangos“ korespondente prisiminimais dalijosi A. Šatkuvienė. Moteris teigia nemačiusi, kaip buvo griaunamas kapų rūsys, tačiau su pasibaisėjimu kartoja kraupia legenda virtusius pasakojimus apie mirusiųjų palaikų niekinimą. Vėžaitiškis Stasys Dirgėla teigia savo akimis matęs, kaip jauni žmonės, paaugliai gėrė alkoholį prie į karstą sumestų kaulų, o kaukoles pririšo besiganantiems veršiukams po kaklais. Kapo rūsį užvertė traktoriais. Menantieji tuos įvykius įsitikinę, jog taip sovietų valdžia susidorojo su grafų palaikais, o tyčiojosi iš jų, raišiodami kaukoles veršiukams po kaklais, komjaunuoliai. Kažkoks vėžaitiškis net siūlęs kaimo žmonėms pirkti gerai išsilaikiusią suknelę, su kuria buvusi palaidota grafaitė.

Tuo metu virėja mokykloje dirbusi Stasė Grikšienė prisimena, jog į karstą sudėti kaulai kurį laiką buvo padėti bendrabučio malkinėje. „Prašiau direktoriaus, kad juos palaidotų, vaikai bijojo eiti į malkinę malkų parnešti. Netrukus apylinkės pirmininkas pasirūpino, palaidojo Vėžaičių kapinėse“, – pasakoja moteris. Ji prisimena, jog „grabulka“ (taip populiariai buvo vadinamas kapo rūsys – aut. pastaba) ne kartą buvo išdraskyta, pradėjo irti ir stogas, net berželis ant jo užaugo. „Gal dėl to užvertė?“ – svarstė ji.

Palaikų neniekino

Tuometis Vėžaičių apylinkės pirmininkas Edvardas Stalmokas neslepia, kad žmonių pasakojimuose yra nemažai tiesos. Pasak jo, pokariu kažkas išplėšė kapavietės duris, anga buvo užmūryta, tačiau įsilaužėlių vėl atsirado. Griovė statinį ir laikas, galiausiai pastebėta, jog tampomi ir mirusiųjų palaikai. „Paaugliai rodė drąsą, sužinojau ir apie kaukoles po veršelių kaklais. Dėl to ėmiausi iniciatyvos apsaugoti palaikus nuo vandalų. Tiksliai nepamenu, 1974 ar 1975 m. mano vadovaujamas tuometis apylinkės tarybos vykdomasis komitetas nusprendė grafų palaikus perkelti į Vėžaičių kapines, o kapavietę užversti žemėmis, kad niekas nebegalėtų landžioti. Tuo pačiu dokumentu buvo nuspręsta melioruojamuose laukuose paliktus kryžius perkelti į Brožių kapinaites. Žinoma, tais laikais jokių pagarbos ženklų grafams nebuvo galima rodyti, tad jokio paminklėlio nepastatėme, tačiau ir jokios paniekos, jokių tyčinių išniekinimų iš valdžios nebuvo. Kategoriškai neigiu tokias kalbas“, – sakė „Bangos“ pakalbintas E. Stalmokas.

Šiuo metu koplyčios vietą galima atsekti pagal iš po žemės kyšančius pamatus, o palaikų palaidojimo vietą Vėžaičių kapinėse žymi lauko akmuo su užrašu, kad čia ilsisi grafų Volmerių palaikai, perkelti iš jų kapavietės. Pasak S. Grikšienės, šį atminimo ženklą pastatė viena iš grafų Volmerių palikuonių.

Siūlo pažymėti vietą

Su „Bangos“ korespondente kalbėję vėžaitiškiai mano, jog koplyčios vietą reikėtų kaip nors pažymėti. Jų nuomone, ten dar likę palaikų, galų gale tai – laidojimo vieta. Gargždų parapijos klebonas kanauninkas Jonas Paulauskas „Bangos“ korespondentei teigė suprantąs, kad bent šiuo metu koplyčios neįmanoma atstatyti. „Gal kada nors… Manau, jog dabar reikėtų kaip nors apsaugoti laidojimo vietą. Gal atkasti pamatus, aptverti tvorele, kad gyvuliai nesiganytų. Nors taip atgaivinti istorinę atmintį“, – svarstė parapijos vadovas. Pokalbio dalyvių nuomone, gera dirva veiklai ir jauniesiems kraštotyrininkams, tuo labiau, kad ne tik kažkur pasaulyje, bet ir Lietuvoje gyvena grafų Volmerių palikuonių.

Jadvyga SURPLIENĖ