Asmeninė patirtis

Apsisprendimas sušildyti sužvarbusią sielą

Šalies kūdikių, globos namuose daugėja tėvų paliktų vaikų. Kiekvieną apsilankiusįjį įstaigoje mažyliai vadina mama ar tėčiu. Kai kuriems nusišypso laimė. Svetimi žmonės į savo namus parsiveža tėvų globos netekusį vaiką ir apgaubia tėviška šiluma. Prieraišumui reikia laiko. Bet jautrūs, mylintys žmonės sušildo mažylių sielas.

Dvi šeimos pasidalijo patirtimi, kaip jie įsivaikino sūnelį ir dukrelę.

Troškimas savo vaiko

Jolita ir Jonas, nesusilaukę biologinių vaikų, nusprendė įsivaikinti. Jie akcentavo, kad ne iš gailesčio tėvų globos netekusiam vaikui. „Mes norėjome turėti savo vaiką“, – tvirtino abu.

Taigi sutuoktiniai prieš porą metų kreipėsi į rajono Vaiko teisių apsaugos skyrių, prašydami leisti įsivaikinti kūdikį, kurio amžius būtų nuo 6 mėnesių iki 2 metų. Nedelsdami pristatė reikalingus dokumentus. „Manėme, kad tai bus žymiai sudėtingesnė ir ilgesnė procedūra, – prisipažino Jolita. – Bet lapkritį atėjome į Vaiko teisių apsaugos skyrių, o kitų metų kovą jau mūsų namuose svečiavosi mūsų vaikas, kuriam buvo 1 metai ir 10 mėnesių. Tuomet dar svečio teisėmis. Liepos mėnesį tapome teisėtais jo tėvais. Tada Luko knygoje įrašiau: „Įtėtinome tėtį, įmaminome mamą, įsūninome Luką.“

Dabar Jolitos ir Jono sūnui – pusketvirtų metelių.

Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja Irena Šaulytė prisiminė, kad ši sutuoktinių pora į skyrių atėjo tvirtai žinodama, ko nori. „Štai kodėl viskas buvo greitai išspręsta“, – sakė ji.

Jolita ir Jonas pasakojo, kad nesitarę su savo artimaisiais dėl įsivaikinimo. „Tai buvo mudviejų reikalas. Bet mus visi palaikė – artimieji, draugai, kolegos“, – kalbėjo Luko tėvai.

Jolita pasakojo, jog iš pradžių norėję įsivaikinti kūdikį iki pusės metų amžiaus. „Juk troškome tų pojūčių, kai vaikui dygsta dantukai, jis pradeda tarti pirmuosius žodelius… Ir, žinoma, norėjome, kad kuo greičiau susiformuotų prieraišumas tėvams, – kalbėjo Jolita. – Tačiau vedėja Irena Šaulytė pateikė informaciją apie beveik dvejų metų berniuką, ir perskaičiusi ją pajutau, kad tai yra mūsų vaikas.“

Dar keistesni jausmai apniko moterį, kai ji nuvyko į kūdikių namus. „Darbuotojai palydėjus į grupę, pamačiau prie durų ant grindų sėdintį berniuką. Nusmelkė mintis: tai mūsų Lukas. Dabar galvoju, kad jis mūsų laukė“, – šypsojosi Jolita.

Ji nufotografavo berniuką ir nuotraukas nusiuntė vyrui, kurio tuo metu namuose nebuvo. „Jis susijaudinęs paklausė, ar mes tikrai jį gausime. Po savaitės iš kelionės sugrįžus Jonui, abu nuvažiavome į kūdikių namus ir parsivežėme Luką. Dabar mes žiūrėdami nuotraukas pasakojame jam, iš kur parsivežėme“, – sakė Jolita.

Jie neslėpė, kad adaptacija nebuvusi lengva. Tėvai žinojo, jog berniukas kūdikių namuose buvo apgyvendintas sulaukęs pusės metų.

„Lukas buvo labai savarankiškas – ėjo, kur norėjo. Pakalbinusi bet kuri moteriškė galėjo jį nusivesti, – pasakojo Jolita. – Noriu prisiglausti, o jis užsideda ranką. Tik po poros mėnesių Lukas pirmą kartą prisiglaudė prie manęs.“

Jolita atkakliai ieškojo informacijos knygose, internete, kaip suformuoti vaiko prieraišumą. Tam prireikė metų.

„Įtėviams reikia daug žinių, kaip elgtis tam tikrose situacijose. Reikia būti tvirtam, kad padėtum vaikui, – kalbėjo ji. – Kai man būdavo labai sunku su Luku, stiprindavo kažkur perskaityti žodžiai, kad tai ne mano kaltė.“

Noras padėti virto meile

Ema su vyru augino devynmetį sūnų Aistį, kai jų namuose atsirado dar vienas šeimos narys – 1 metų ir 9 mėnesių Ieva. „Seniai turėjome minčių įvaikinti, padėti likimo nuskriaustam žmogučiui. Greičiau apsispręsti padėjo ir Nomedos rengiamos akcijos, – prisipažino Ema. – Aš turėjau biologinį sūnų ir galiu pagimdyti daugiau vaikų. Bet aš norėjau užauginti žmogų, atsidūrusį globos įstaigoje. Norėjau, kad jis suprastų, kas yra šeima, tėvai, norėjau jį išleisti į gyvenimą, padėti materialiai. Juk užaugę globos namuose vaikai neturi kur eiti – koks svarbus tėvų palaikymas.“

Ema su vyru panoro įsivaikinti mergaitę nuo pusės iki 2 metų amžiaus.

Ji džiaugėsi, kad noras išsipildė neįtikėtinai greitai. Už tai moteris dėkinga I. Šaulytei.

Ema susigraudinusi pasakojo, kad nuvykus į kūdikių namus Ieva nustūmusi į šalį kitus vaikus ir priėjusi prie atvykėlių, kuriuos matė pirmą kartą. „Abu su vyru išvykome suglumę. Prieš akis man buvo ši mergytė. Netrukus ją parsivežėme į namus“, – prisiminė pašnekovė.

Moteris kalbėjo, kad labiausiai nerimavusi, kaip naująją šeimos narę priims Aistis, ar nepavydės sesutei tėvų dėmesio. „Daug kalbėjomės su sūnumi, aiškinome. Ir jokios bėdos nebuvo. Jis nuo pat pradžių rūpestingai globoja Ievą. Labiausiai nustebino, kad jis net savo draugui, vienturčiui šeimoje, pasiūlė, kad ir jo tėvai įsivaikintų berniuką ar mergaitę“, – pasakojo Ema.

Ji sakė nesitikėjusi, kad nepraėjus nė porai metų, ją užlies tokie motiniški jausmai mergytei iš kūdikių namų. „Iš pradžių aš norėjau jai padėti. Dabar Ievą myliu kaip ir sūnų, – valdydama ašaras ištarė moteris. – Neatmetu galimybės įsivaikinti dar vieną bei pagimdyti.“

Ema prisipažino, kad jos apsisprendimą įsivaikinti mergytę aplinkiniai vertinę nevienareikšmiškai. „Kam tau to reikia? Ką tu užauginsi? – stebėjosi vieni, o kiti apsiverkė, kad aš tokį gerą darbą darau“, – pasakojo Ema.

Jos dukrytei Ievai – pusketvirtų metelių. Mergytė išgražėjo, pasikeitė jos būdas. „Mūsų šeima – tėvai, sūnus ir dukrelė puikiai jaučiasi, – džiaugėsi Ema. – Ievai sekame savo sukurtą pasaką, kaip ji pas mus atsirado.“ Moteris įsitikinusi, kad žmonės, norintys padėti, taip pat neturintys savų vaikų, neturėtų bijoti įvaikinti. „Tai tikrai nėra taip sudėtinga. Apima nuostabūs jausmai matant laimingą vaiką ir kad tu galėjai prie to prisidėti. Turintys jautrią širdį žmonės tikrai gali padėti vaikui“, – kalbėjo Ievos mama.

I. Šaulytė akcentavo, kad Jolitos ir Emos šeimos buvo tvirtai apsisprendusios įsivaikinti. „Mūsų skyriuje užsiregistruoja šeimos įsivaikinti. Susikūrę vaikų įvaizdį, atakuoja mus, kuo greičiau rasti jiems tinkamą. Tai rodo, kad sutuoktiniai nėra apsisprendę“, – kalbėjo Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja.

Norintieji įsivaikinti turėtų kreiptis į rajono Savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyrių tel. 472004 arba į Gargždų socialinių paslaugų centrą tel. 470202.

Virginija AUKŠTUOLYTĖ