Sportas
Vienas miestas – viena komanda
Sekmadienį „Bangos“ laimėta bronza sukėlė euforiją visame mieste. Į paskutiniąsias komandos varžybas Gargždų miesto stadione susirinkę 1000 futbolui neabejingų žmonių dar kartą įrodė, kad futbolas Gargžduose yra tikra šventė. Kaip vienas aistringas „Bangos“ sirgalius sakė, į futbolą visi Gargždai eina kaip į atlaidus. Stebint šypsenas susirinkusiųjų veiduose, vėjyje plevėsuojančią sirgalių iškeltą „Bangos“ vėliavą, į tėčio ranką įsikibusį „Bangos“ šaliku pasipuošusį mažametį berniuką, sunku nepatikėti šiais žodžiais.
„Vienas miestas – viena komanda, Gargždų, Gargždų, Gargždų „Banga“, – užtikrintai ir vieningai skambantys ištikimiausių „Bangos“ aistruolių balsai priverčia tikėti, kad futbolas Gargžduose išties yra tas fenomenas, kuris vienija ir jauną, ir seną.
Aistruoliai futbolo stadioną mato ne tik kaip žaidimo areną, bet ir kaip viešąją erdvę savo tapatybei išreikšti. Toks jų požiūris, matyt, ir lėmė, kad Gargždų „Banga“ yra bene geriausiai visoje šalyje išreklamuotas ir labiausiai žinomas nedidelio miesto futbolo klubas. Daugeliui susižavėjimą kelia unikalus atvejis, kai futbolo komanda yra tapusi neatsiejama visos miesto bendruomenės dalis. Ir labai įtikinamai skamba klubo atstovo spaudai Remigijaus Riekašiaus žodžiai, kad šis klubas gyvuos tol, kol bus penki, dešimt ir daugiau neabejingų žmonių. Juk bendruomenės klubas negali gyvuoti be jos narių iniciatyvos.
Tiesa, vien iniciatyva sotus nebūsi. Smagu, kad per trejus metus nuo įsikūrimo VšĮ „Gargždų futbolas“ iš maždaug 40 rėmėjų iš viso surinko vieno milijono 350 tūkstančių litų biudžetą. Tai rodo, kad yra nemažai neabejingų futbolui žmonių. Tačiau paskutiniu metu vis garsiau kalbant apie atėjusį ekonominį sunkmetį kyla reali grėsmė, kad diržus besiveržiančios įmonės tiesiog neturės kitos išeities, kaip apkarpyti įvairius rėmimus.
Tad krizės akivaizdoje itin svarbi tampa didžiausios klubo dalininkės – mūsų rajono Savivaldybės – parama. Vieną svarbų žingsnį rajono Savivaldybės taryba jau žengė praėjusią savaitę vykusiame posėdyje pritardama VšĮ „Gargždų futbolas“ siūlymui teikti projektą dirbtinei futbolo aikštės dangai miesto stadione įrengti.
Kiek nustebino neseniai spaudoje išsakytos rajono Savivaldybės tarybos nario, Švietimo, kultūros ir sporto komiteto pirmininko abejonės, kad kažin ar verta buvo pritarti lėšų skyrimui dirbtinės dangos aikštei įrengti stadione. Keistai skamba ir palyginimai, kad futbolui skiriami milijonai, o štai sunkiosios atletikos Savivaldybė negali paremti net dviem naujomis štangomis. Niekas nesako, kad nereikia remti kitų sporto šakų, bet atsižvelgti į prioritetus galbūt derėtų? Pirma, kažin ar pinigus, skirtus tribūnoms rekonstruoti ar dirbtinei dangai stadione patiesti, galėtume vertinti kaip skirtus grynai futbolo klubui. Juk stadionas priklauso miestui, tai nėra futbolo klubo nuosavybė. Tad šie pinigai skirti infrastruktūrai, kuri liks miestui, kurti. Antra, būkime sąžiningi, ar daug tokių analogų Lietuvoje, kai pusę projektui įgyvendinti reikalingų lėšų atsineša pats klubas? Trečia, reikia paskaičiuoti, kiek daug vaikų įrengus šią aikštę pagaliau turės normalias sąlygas sportuoti. Ketvirta, įvertinus futbolo visuomeniškumo Gargžduose aspektą, galima teigti, kad daromi infrastruktūros pokyčiai svarbūs ir didžiajai daliai rajono gyventojų.
Gal ir galime didžiuotis, kad griūvančiuose stadionuose besitreniruojantys mūsų šalies sportininkai sugeba nugalėti geriausius pasaulio atletus, kurie treniruojasi idealiomis sąlygomis. Gal ir galime džiaugtis, kad, nepaisant apgailėtinų treniravimosi sąlygų, mūsų sportininkai turi geležinę valią, ryžtą, motyvaciją. Bet sutikime, kad graudžiai skamba greičiausios Lietuvos merginos Linos Grinčikaitės, vienintelės Lietuvos sporto istorijoje patekusios į olimpinių žaidynių 100 metrų bėgimo pusfinalį, trenerio žodžiai, kai, stebėdamas kitų šalių sportininkų treniravimosi galimybes, jis sako, kad mums apie tai lieka tik svajoti. O sportininko organizmo nuovargį galime pamatuoti ne kaip civilizuotose šalyse iš kraujo mėginio, o iš sportininko akių, kuriose treneriai lyg aiškiaregiai turi perskaityti nuovargio ženklus.
Deja, sporto infrastruktūros gerinimas Lietuvos valdžiai mažai rūpi. Nors sportininkų pasiekimai suprantami kaip valstybės prestižo ir garbės rodikliai. Ir tuo puikiai moka naudotis mūsų šalies politikai, įvairių čempionatų, olimpiadų metu nevengdami pasimaudyti sportininkų šlovės spinduliuose.
Deja, čempionų spindulių kaitrai užgesus, dauguma politikų ir valdininkų pamiršę sportininkų problemas, pasitraukia į pavėsį iki kitos olimpiados ar čempionato.
Liūdna, bet reikia pripažinti, kad sportas vis dar nepripažįstamas esminiu valstybės prioritetu, vis dar nevertinamas sporto visuomeninis vaidmuo, nepripažįstama jo ekonominė reikšmė, sportas dar nėra svarbi priemonė vietos regionų vystymuisi.
Tad tikriausiai reikėtų ne kritikuoti, o džiaugtis, kad mūsų mieste futbolo fenomenas skatina iniciatyvią sporto plėtrą, kuri neatsiejama nuo sporto objektų renovacijos. Beje, niekas netrukdo kitų sporto šakų atstovams rodyti tokią iniciatyvą. Kol jų nėra, prioritetas lieka futbolas. Ir nepykime. Pasidžiaukime. Juk esame vienas miestas – viena komanda.
Milda JUDELYTĖ
