Iš vasaros etiudų. Ketvirtasis
Žmonės, šunys ir ta pati beždžionėlė
Vasara persirito į antrąją pusę, iš laukų jau stipriau dvelkteli rudeniu, užaugintu derliumi nukloti prekystaliai ne tik džiugina akį, bet ir primena visa ko trumpalaikiškumą. Laikas bėga greitai, ypač vasarą, nes tada daug būname lauke, daug bendraujame, daug švenčių, visi kažkaip užmiršta netgi madinga tapusią depresiją. Buvo ji ar ne? Taigi šis metų laikas ir gydo. Ypač pasiilgusiuosius jūros ir žmonių šurmulio.
O daugiausia žmonių mūsų kurortuose. Klaipėda, Palanga, Šventoji, Nida (na, ši dabar daugiau tampa asmenų iš žurnalo „Žmonės“ vieta). Tai ir traukia, ir atstumia. Dažnas atsižada kada nors čia važiuoti, bet kitą vasarą , žiūrėk, ir vėl sugrįžęs. Kitaip nepaaiškinsi, kaip jūros trauka ar atostogų sindromu.
Palangos verslininkai dejuoja, jog menkas pelnas, lietuviai mažai valgo kavinėse, arba, kaip vienas barmenas pasakė, tik gaišina darbuotojų laiką su tais cepelinais ir arbata. Tad palangiškiai kaip gelbėjimo armijos laukia rusų, kurie, esą ir dosnesni, ir valgesni, ir net mandagesni. Gal jie nepastebės smarkiai susitraukusių porcijų, negrabių padavėjų, kurie tiesiog bijo lankytojų, nes nemoka dirbti (greičiausiai surinkti paskutinę minutę), gal jiems lengviau seksis gintis nuo širšių ar įkyrių kvietėjų dalyvauti įvairiose loterijose.
Jau esam įpratę, kad ten, kur daug žmonių, išvysime visko: ir girtavimo, ir chuliganizmo, ir įžūlumo. Bet kai kas jau, atrodo, tampa mūsų dabartinio gyvenimo norma. Tai nelygi vaikų konkurencinė kova su šunimis. Ir žinote už ką, nagi, už tėvų dėmesį. Formuojasi naujas jaunos šeimos modelis: suirzęs, grubios kalbos tėvas, madingai pasipuošusi (kitaip tariant, nei nuoga, nei apsirengusi) mama, vienas arba du ašarotų akių vaikai, ir, žinoma, šuo. Dažniausiai tai mažiukai, su kaspinėliais ant šuniško pakaušio padarėliai, gana gražūs ir malonūs. Apgaubti nepaprastu jaunų tėvų dėmesiu: nešiojami rankinėse ar tiesiog glėbiuose, bučiuojami, šukuojami ir kitaip globstomi. Visai kitoks nuosavų atžalų vaizdelis: pervargę, cukraus vata aplipusiais skruostais, nešukuotom galvom, brangiais, bet jau gerokai apmurzusiais drabužėliais ir nuolat tėvų barami, kad kažko prašo, kažko nori, kažkas jiems nutinka. Susidaro įspūdis, kad vaikai tik nervina ir trukdo, tad bendraujama pykstant, šaukiant ir kitaip vieniems kitų negirdint. Žinoma, šunelis paprasčiau, jis neverkšlena, nezirzia, o prieraišumą rodo pats. Tik kas kompensuos vaikams tėvų dėmesį ir švelnumą – tai, ko labiausiai reikia vaikystėj? Pramogos,saldumynai? Vargu. Juk sakoma, kad tik laimingi vaikai užauga geri. Kurortiniuose vaizduose tos vaikiškos laimės tikrai nedaug.
Gatvėse skambanti muzika sugeria ne tik vaikų zirzavimus, jūros ošimą, bet ir šalia esančio tariamus žodžius. Ne iš kavinių sklindanti muzika, bet gatvės muzikantų „menas“. Tik, deja, to meno tiek mažai. Atrodo, jog gali groti kiekvienas, kuris tik moka laikyti muzikos instrumentą. Štai apžėlęs kaip girių monas senukas čirpina armoniką, toliau du kelias dienas tikrai nesiprausę jaunuoliai, esą groja gitaromis, o ne mažiau sumurzusi mergina renka pinigus, kažkokia gražuolė indiškais drabužiais reklamuoja savo kūrybą, paauglys „kamuoja“ smuikelį. Be to jau tikriausiai neįsivaizduojama Palanga ar koks kitas pajūrio kurortas, tiesiog kaip atlaidai be „ubagų“.
Bet likę ir to, kas primena senesniąją Palangą, na, tarkim, prieš dvidešimt metų. Tas pats laivelis prie jūros fotografijoms, žmogus su gyvate prie tilto, dresuotojas šokdina lyg ir tą pačią beždžionėlę. Gal ir ne tą pačią, bet norisi manyti kitaip, tarsi tuo pristabdytume laiko bėgsmą, savo metus ir dar vieną beskubančią vasarą.
Dalia DAUGĖLIENĖ
