Puslapio viešnia
Europos čempionei svarbiausias – šeimos palaikymas
Gargždus savo pergalėmis garsinanti aštuoniolikmetė rankų lenkikė Rasa Sakerytė birželio pabaigoje pasiekė dar vieną svarbų laimėjimą. Norvegijos mieste Sparpsborge vykusiame XVIII Europos rankų lenkimo čempionate mergina jaunimo grupėje iškovojo aukso medalį. Pažvelgus į liekną, ilgais plaukais, didelėmis akimis ir gražia šypsena spinduliuojančią merginą sunku patikėti, kad tai ne kokio grožio konkurso nugalėtoja, o rankų lenkimo čempionė. Ir tik pradėjusi pokalbį suprantu, kad Rasa – tikra kovotoja, ištverminga ir atkakliai savo tikslų siekianti sportininkė. Siūlau ir jums iš arčiau susipažinti su šia energija ir gera nuotaika trykštančia Europos rankų lenkimo čempione.
Sportuoti paskatino tėtis
– Rasa, ar pameni kokie keliai atvedė į rankų lenkimo sportą?
– Rankų lenkimu užsiiminėju nuo 13 metų, jau penkerius metus. Šia sporto šaka sudomino tėtis, kuris yra ir mano treneris. Anksčiau buvau lengvaatletė, tačiau itin aukštų rezultatų šioje sporto šakoje nepasiekiau. Paskatinta tėčio mečiau lengvąją atletiką ir pradėjau užsiiminėti rankų lenkimu. Pamenu, kad pirmos varžybos, kuriose dalyvavau, buvo labai sėkmingos, tai paskatino sportuoti toliau.
– Per tuos penkerius metus esi iškovojusi daugybę svarbių laimėjimų. Ar pergalės skatina stengtis dar labiau?
– Taip, kai sekasi, norisi dar labiau stengtis, siekti dar geresnių rezultatų. Tačiau nesėkmių atveju irgi nenuleidžiu rankų. Būna ir nesėkmingų varžybų, tada sukyla sportinis pyktis, norisi kuo geriau pasiruošti ir atsilyginti varžovams.
– Kokia iš visų pergalių tau pati svarbiausia?
– Labai džiaugiausi pirmą kartą tapusi Europos čempione, jausmas tada buvo neapsakomas. Šiemet Europos rankų lenkimo čempionate antrą kartą laimėjau aukso medalį. Ši pergalė irgi labai svarbi, nes tarsi patvirtinau pernai iškovotą vardą. O juk antrą kartą įrodyti, kad tikrai esi geriausias dažnai būna sunkiau.
– Kokioms varžyboms dabar ruošiesi?
– Dabar visos mintys nukreiptos į lapkričio pabaigoje – gruodžio pradžioje Kanadoje vyksiantį Pasaulio rankų lenkimo čempionatą. Dar yra klaustukas dėl dalyvavimo jame, nes tai labai brangiai kainuotų, tačiau tikimės, kad pavyks išvykti.
Rutina kartais pabosta
– Šiemet baigei 11 klasių. Vyresnėse klasėse krūvis mokykloje išties nemažas, ar sudėtinga suderinti mokslą ir sportą?
– Tikrai sudėtinga ir ne visada pavyksta. Būna, kad dėl intensyvių treniruočių, ypač prieš varžybas, nukenčia mokslai. Grįžus po treniruočių kartais tiesiog nėra jėgų ruošti namų darbus. Bet būna, kad ir treniruotes aukoju vardan mokslo. Jei mokykloje laukia daug kontrolinių darbų, tada nenueinu į treniruotę ir ruošiuosi jiems.
– Ar nevargina toks įtemptas ritmas?
– Būna visko. Kartais įgrysta ta pati kasdienė rutina: mokykla, treniruotės, pamokų ruoša. Savaitgaliais stengiuosi pailsėti, nors šeštadienio rytais taip pat visada turiu treniruotę, tad, galima sakyti, laisvas lieka tik šeštadienio vakaras. Tada stengiuosi susitikti su draugais, kartu einame į kavines, linksminamės klubuose.
– Kitais metais baigsi mokyklą, ką darysi toliau, ar ir toliau profesionaliai sportuosi?
– Manau, kad taip. Tiesa, po Pasaulio čempionato ketinu padaryti pertrauką, sportuoti ne taip intensyviai ir daugiau dėmesio skirti mokslams, juk pavasarį laukia brandos egzaminai. Baigusi mokyklą norėčiau studijuoti verslo vadybą arba viešąjį administravimą ir toliau tęsti profesionalios sportininkės karjerą. Tiek daug įdėjus jėgų, pasiekus gerų rezultatų nesinori visko nutraukti.
Dopingo niekada nebandytų
– Tikriausiai siekiant aukštų rezultatų rankų lenkime svarbu ir tinkama mityba. Ar yra kokios maitinimosi taisyklės, kurių turi laikytis?
– Niekada neturėjau problemų dėl svorio, tad galiu valgyti viską, ką noriu. Be abejo, stengiuosi rinktis kuo įvairesnį maistą, kuris suteiktų jėgų. Juk valgydamas bulvių traškučius stiprus nebūsi. Geriu ir įvairius vitaminus. Iš kitų sporto šakų atstovų esu sulaukusi pasiūlymų išbandyti ir dopingo, bet niekada taip nerizikuočiau ir mano tėtis – treneris niekada neleistų man to daryti. Juk nuolat dalyvauju įvairiose tarptautinėse varžybose, kur yra griežta dopingo kontrolė.
– Gerai ar blogai, kai tavo tėtis yra ir tavo treneris?
– Tai turi savų minusų ir pliusų. Labai gera, kai per varžybas šalia yra artimas žmogus, visada jaučiu jo palaikymą, turiu į ką atsiremti. Tačiau kartais, ypač prieš varžybas, kai nervai būna labai įtempti, tarp mūsų tvyro psichologinė įtampa, abu tampame per daug emocingi, vienas ant kito išsiliejame. Kartais pagalvoju, kad, jei tai būtų ne tėtis, o svetimas žmogus, tikriausiai tokių emocijų pliūpsnių nebūtų. Juk artimam žmogui gali daugiau pasakyti nei svetimam.
Aplinkinių dėmesys malonus
– Kieno palaikymas tau svarbiausias?
– Svarbiausia man šeima: tėtis, mama, brolis. Ypač artimai bendrauju su savo vyresniu broliu. Jis labai domisi mano sportine karjera ir labai palaiko. Iš jo semiuosi stiprybės, kai kartais būna labai sunku, kai į galvą pradeda lįsti mintys apie visko metimą.
– Tavo pasiekimus žino ir tave pažįsta dauguma gargždiškių. Kokios reakcijos po pergalių susilauki iš aplinkinių?
– Po pergalių varžybose mokykloje pasveikina klasės draugai, mokytojai. Būna malonu, kai po didesnių pergalių gatvėje sveikina ir nepažįstami žmonės.
– O kaip sekasi bendrauti su kitais sportininkais, ar tarp jų vyrauja aštri konkurencija?
– Konkurenciją labiau jaučiu Lietuvoje vykstančiose varžybose. Čia sportininkai konkuruoja ne tik prie stalo lenkdami rankas, bet ir užkulisiuose. Užsienyje tokios didelės konkurencijos nesijaučia. Aišku, atsistoję prie stalo visi vienas kitam esame varžovai, bet po varžybų vyrauja draugiška atmosfera, visi kartu bendraujame. Tiesa, yra buvęs tik vienintelis kartas, kai nugalėjusi rusų atstovę iš jos sulaukiau nedraugiškos reakcijos ir po varžybų. Iki šiol sutikusi ją įvairiose varžybose jaučiu, kad ji nelabai draugiška su manimi, iki šiol tebejaučia pagiežą dėl pralaimėjimo. Tačiau dėl to per daug nesijaudinu, juk varžybose aš ne draugų ieškau, o siekiu pergalių.
Milda JUDELYTĖ
