Sugrįžimai

Apsisprendimo šaknis profesorė atrado Ežaičiuose

Gargždų krašto muziejus tęsia susitikimų ciklą „Sugrįžimai“. Praėjusią savaitę Gargžduose svečiavosi Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė, VDU profesorė, menotyrininkė Nijolė Lukšionytė-Tolvaišienė.

Garbingos premijos laureate 2006 m. ji tapo už kūrybišką istorinės atminties žadinimą ir Lietuvos architektūros paveldo aktualizavimą veikaluose „Antanas Vivulskis (1877-1919): tradicijų ir modernumo dermė“ (2002 m.) ir „Vilniaus architektai 1850-1914“ (2005 m., lenkų kalba). Mokslininkė tyrinėja XIX a. – XX a. pradžios Lietuvos architektūros bei kultūros paveldo raidos procesus. Ji parengė 5 monografijas ir daugiau kaip 20 mokslinių straipsnių, vadovauja daktaro disertacijoms, skaito kursus magistrantams bei doktorantams. Ji – dailininkų sąjungos, Lietuvos dailės istorikų draugijos, Kauno arkivyskupijos bažnytinio meno komisijos, ICOMOS Lietuvos nacionalinio komiteto narė, LR Kultūros paveldo departamento architektūros, istorinės-meninės raidos, Lietuvos valstybinio mokslo ir studijų fondo, Lietuvos mokslo tarybos ekspertė.

Pradžia – sodyboje

– Kas Jus pakreipė tuo keliu, kuriuo einate?

– Kažkada bandžiau ieškoti savo apsisprendimo šaknų. Jas radau ne Gargžduose, o Ežaičiuose, gimtajame kaime. Ilgame dviejų galų name, kai neliko savininkų, buvo įkurta mokykla. Viename namo gale gyvenome mes. Tėvelis buvo mokyklos vedėjas. Ten mes gyvenome 18 metų. Sodyba su dideliu žemės sklypu, eglių juosta… Tradicinis didelis dviejų galų namas, šalia – iš molio drėbtom sienom tvartas. Paskui panašius mačiau važinėdama po Lietuvos dvarus. Ketvirtoje klasėje kilo noras ne tik išmatuoti tą sodybą, nubraižyti namo išvaizdą, bet užrašyti ir jos istoriją. Tai buvo pirmas įsivaizdavimas, kaip užfiksuoti architektūrą. Nors namas buvo mane užbūręs, sumanymo neįgyvendinau – nepamenu, kur sustojau, „užsikirtau“, nebežinojau, nei kaip nubraižyti, nei kaip aprašyti.

– Ką Jums reiškia Gargždai?

– Tai tarsi tarpinė stotelė tarp namų ir Vilniaus. Man labai pasisekė, kad sutikau a. a. mokytoją Jovitą Skolevičienę. Tada supratau, kad ir iš Gargždų galima nuvykti į Vilnių ir įstoti į Dailės institutą. Gargžduose sutikau daug žmonių, kurie mano kelią į sostinę „pabarstė žvyriuku“, o gal ir „išasfaltavo“.

Nuo archyvų – prie knygų

– Kodėl pasirinkote architektūrą?

– Stodama į Dailės institutą žinojau, kad mane domina du dalykai – dailė ir literatūra. Juos norėjau sujungti ir įsivaizdavau, kad tai galima padaryti menotyroje. Architektūra susižavėjau vieną žiemą, kai su kurso draugais nuvažiavome į Lvovą. Ten pamačiau ypač gražias XX a. pr. secesijas. O patekusi į Mokslų akademijos archyvus ir paskaičiusi vieną knygą, užsidegiau noru apeiti visas Lietuvos bažnyčias, pradėjau fotografuoti ir supratau, kad architektūra mane „pagavo“.

– Jūs parašėte ne vieną knygą.

– Dar būdama studentė labai daug laiko praleidau Mokslų akademijos archyvuose. Prisirinkau daug medžiagos, kurią buvo gaila išmesti. Po kruopelytę lipdžiau tarsi mozaiką. Nuo pat pirmosios knygos „Istorizmas ir modernas Vilniaus architektūroje“ kolegoms sakiau, kad noriu parašyti knygą, kurioje būtų ir istorijos, ir architektūros istorijos. O paskui iš kolegų išgirdau komplimentą, kad mano knygos paskaitomos.

– Kodėl pasirinkote tyrinėti XIX a. architektūrą?

– XIX a. pastatų buvo daug, o kai daug – nevertinama. Man kilo pasipiktinimas, kad XIX a. pastatai sovietmečiu buvo masiškai naikinami, o vietoj jų statomi daugiabučiai. Daug tokių pastatų nugriauta ir Klaipėdoje. Aš panorau parodyti jų vertę. Juk jei sunaikini foną, miestas praranda charakterį, dvasią. Iš tikrųjų visas pasaulis XIX a. architektūrą ėmė pripažinti apie 1960 metus.

Vertė po 50 metų

– Kiek turi praeiti laiko, kad išryškėtų pastatų vertė? Ar sovietiniai Gargždai kada nors įgaus vertę?

– Vienareikšmio atsakymo negaliu pateikti. Jaunesni kaip 50 metų pastatai tik išskirtiniais atvejais įtraukiami į saugomų pastatų registrą. Žvilgsnis į praeitį ir praeities reliktų saugojimą yra naujas dalykas. Tai savo tapatybės saugojimas. Lietuvoje tik XX a. pradžioje žengti pirmi paveldosaugos žingsniai.

Nemanau, kad norėtumėte saugoti penkiaaukščius, nebent kokį vieną. Juk jie tokie pat ir Elektrėnuose, ir Gargžduose, ir Buivydiškėse. Gargžduose man žavūs medinukai su mansardomis. Kiek dar įmanoma, juos reikia saugoti arba stengtis, kad tai taptų gyvąja tradicija, t. y., kad meistrai iš tų pačių medžiagų statytų labai panašius pastatus. Taip daro skandinavai, japonai. Jie nemano, kad reikia saugoti senus pastatus, bet saugoti gyvąją tradiciją, t. y. mokėjimą statyti tokius namus, kokius statė prieš 100-200 metų.

– Kokius pastatus reikia restauruoti, rekonstruoti, o kokius konservuoti? Kokį kelią kada rinktis?

– Jei turėtume pakankamai pinigų ir sąmoningumo, ką galima restauruoti, turėtume restauruoti, o jei pastatai sugriuvę ir likę tik pamatai – konservuoti. Tačiau dažnai restauravimas labai brangiai kainuoja. Valstybė negali finansuoti visų objektų restauravimo, o savininkai irgi neturi galimybių. Nėra ekonominių galimybių restauruoti visų išlikusių Lietuvos dvarų. Lieka atranka – restauruojami turi būti vertingiausi objektai, pavyzdžiui, Rietavo bažnyčia. Paveldo saugotojai ieško kompromisų, t. y. rekonstruojant leidžia truputį keisti, kad objektas būtų naudojamas.

Specialistų nuomonės nepaiso

– Kokia Jūsų nuomonė dėl Valdovų rūmų?

– Ji paprasta. Kurie profesionaliau domisi paveldosauga, nė vienas nesiūlo atstatyti simbolinių objektų vien iš paviršutiniško piešinio. Specialistas pasakytų, kad geriau būtų konservuoti tai, kas tikra, galbūt pastatyti stiklinį paviljoną. Valdovų rūmų atstatymas liudija vadinamą simbolinį mąstymą – simbolis svarbesnis už tikrą daiktą. Valdovų rūmai nebus senovė, tai XXI a. architektūros statinys.

– Ar svarbi specialistų nuomonė, kai svarstoma, kas gali būti statoma šalia vertingų istorinių pastatų?

– Būtų utopiška manyti, kad funkcionuojančiuose miestuose neatsiras naujų statinių. Jokie saugotojai tokių iliuzijų nekuria ir tokios vizijos niekam neperša. Nauji objektai gali atsirasti, bet jų vieta, forma turi būti suderinta, kad nepažeistų aplinkos. Naujų pastatų turi būti ne per daug, ne per didelių, jie turi taktiškai įsilieti į istorinę aplinką. Tačiau šiandien vyksta kitokie dalykai, o profesionalų nuomonės dažnai nepaisoma. Pasipriešinti – naujosios kartos uždavinys. Jei dabar visi protestuotume, kas rašytų knygas ir ruoštų studentus?

– Koks Jūsų požiūris į šiandieninę architektūrą? Ar mes nekopijuojame užsienio?

– Man labai simpatiška naujoji Gargždų bažnyčia. Tačiau dabar statomi stikliniai pastatai yra šalti, ir tokia stiklinė architektūra man nėra simpatiška. Labai stiprus kosmopolitinis pradas. Kol nebus tuo persisotinta, tol bus statomi tokie pastatai. Tai priklauso nuo užsakovų sąmoningumo, bet kaip juos lavinti?

Laima ŠVEISTRYTĖ