Sugrįžimai
Andrius Narbekovas ištikimas dvasios gydytojo pašaukimui
Gargždų krašto muziejus visuomenei pristato naują projektą – kultūrinių vakarų ciklą „Sugrįžimai“. Muziejus žada organizuoti susitikimus su garsiais, kažkada mūsų mieste gyvenusiais gargždiškiais. Praėjusį penktadienį Klaipėdos rajono J. Lankučio viešojoje bibliotekoje surengtas pirmasis „Sugrįžimų“ vakaras – susitikimas su buvusiu gargždiškiu, kunigu, bioetikos mokslų daktaru Andriumi Narbekovu. Pokalbio vedėja, Telšių vyskupijos jaunimo centro referentė Rita Dirgėlaitė svečio teiravosi ne tik apie aktualias biomedicinos srities problemas, bet ir pašaukimą kunigystei.
Pakabinti gydytojo chalatą buvo sunku
– Kaip Jūs, būdamas gydytojas, pasukote kunigystės keliu? Kaip įvyko tas ypatingas Dievo ir Jūsų susitikimas, kaip gimė dvasios gydytojo pašaukimas?
– Kalbėti apie pašaukimą nėra paprasta. Bet tai išties tiesiogine prasme buvo pašaukimas, jei sugebėjo mane išversti iš klumpių. Taip sakau, nes operacinėje visada avėdavau medines klumpes. Apsisprendimas tikrai nebuvo lengvas. Gerai pamenu tą momentą, kai jau tikrai žinojau, buvau nusprendęs, kaip elgsiuosi. Nelinkėčiau niekam išgyventi tokių sunkių akimirkų. Kita vertus, tokie išgyvenimai daug duoda. Tai, ką gauni sunkiai, po to labai vertini. Ir gerai žmonės sako, kad ką gauni už nieką, už nieką ir laikai. Kunigystės gimimas buvo labai skausmingas, ir to niekada neužmiršiu. Vis dėlto galvoju, kad gydytojo profesija mano gyvenime irgi nebuvo atsitiktinumas. Turint medicininių, biologinių, fiziologinių žinių į visas tos srities problemas žvelgti daug lengviau.
– Matome, kad tas skausmingas kunigystės gimimas duoda labai gerų vaisių. Jūs esate vienas kovotojų, kurie sako tiesą biomedicinos srityje. Apie tai ir pakalbėkime. Ar, Jūsų manymu, Lietuvoje užtikrinta žmogaus teisių apsauga šioje srityje? Kas jau yra padaryta, kas daroma, ir kas būtinai turi būti padaryta?
– Vienas aktualiausių klausimų šiuo metu yra Gyvybės prenatalinėje fazėje apsaugos įstatymo priėmimas. Ypač daug diskusijų kyla dėl, atrodo, elementaraus dalyko – siekio įteisinti, kad žmogaus gyvybė prasideda nuo moters apvaisinimo. Yra diskutuojama, ar žmogus iki gimimo yra žmogus, ar jis yra žmogus tik nuo to momento, kai pirmą kartą savarankiškai įkvepia oro. Atrodo, kad čia nėra apie ką diskutuoti. Vaikai jau mokykloje mokomi, kad vaikas iki gimimo yra žmogus. Juk, jei bet kuriam vaikui parodysime 12 savaičių embrioną, jis pasakys, kur rankytės, kojytės, galvytė. O štai kai kurie politikai kažkodėl nori įrodyti, kad taip nėra. Aš manau, kad tai yra mokslinių tiesų ignoravimas, kuris, švelniai tariant, yra nusikalstamas.
Pasakoma tik dalis tiesos
– Ar tiesa, kad nemažai diskusijų kyla ir dėl Seime parengtos Valstybinės šeimos politikos koncepcijos, kodėl?
– Šis klausimas irgi kelia daug diskusijų. Valstybinėje šeimos politikos koncepcijoje yra apibrėžiama šeimos sąvoka. Pateikiami pilnos, nepilnos šeimos apibrėžimai. Koncepcijoje teigiama, kad šeima yra valstybės pagrindas, kad valstybė remia tėvystę, motinystę, vaikystę. Atrodo, viskas labai paprasta ir aišku, tačiau kai kurie Seimo nariai priešinasi jos priėmimui. Seimo narės M. A. Pavilionienė bei B. Vėsaitė siekia, kad šeima būtų pripažinta ir vienos lyties asmenų santuoka.
Žvelgiant į bioetinį kontekstą, su panašiomis problemomis susiduriama visame pasaulyje. Štai neseniai JAV paskelbta, kad ruošiasi gimdyti vyras, kuris gyvena susituokęs su moterimi. Tas nėščias vyras, pasirodo, buvo moteris, kuri sugalvojo pasikeisti lytį, tačiau dar nebuvo pakeista gimda, ir dabar jis laukiasi vaikelio, kuris buvo pradėtas donoro lytinėmis ląstelėmis. Kyla klausimas, kas bus su tuo vaiku, kaip jis turės susigaudyti tokioje šeimoje, kokie yra jo prigimtiniai ryšiai. Štai Ispanijoje vaiko gimimo liudijime neberašoma mama ir tėvas, rašoma gimdytojas A ir gimdytojas B, nes neaišku, kuris iš jų bus tėtis, kuris mama. Anglijoje neseniai priimtas įstatymas, leidžiantis kurti žmogaus ir gyvūno hibridus. Aš jau nekalbu apie klonavimą. Nors visos valstybės nepritaria žmogaus klonavimui, tačiau pritaria embrionų klonavimui. Vis daugiau kalbama apie mokslo, tyrinėjimų laisvę, tačiau vykstant tokiems protu nesuvokiamiems dalykams norisi paklausti, kas yra ta laisvė.
Lytinis švietimas lyg skiepai
– Neseniai su bendraautoriais Birute Obeliene ir Kęstučiu Pukeliu išleidote knygą „Lytiškumo ugdymo etika“. Pastaruoju metu jaunimo lytinis švietimas taip pat labai aktuali tema. Kokia Jūsų nuomonė apie tai?
– Rengdami minėtą knygą, skirtą vidurinių mokyklų pedagogams, kad moksleivius ruoštų šeimai, mes rėmėmės vertybiniu pagrindu. Šeima ten apibrėžta kaip vyro ir moters sąjunga. Kai kurie politikai norėjo įrodyti, kad knyga netinkama. Ji buvo svarstoma Seimo Švietimo reikalų komitete. Ten vadovėliui buvo pritarta. Tačiau jo neišleidimu suinteresuoti asmenys rankų nenuleido. Jų iniciatyva vadovėlis neseniai pateiktas svartyti Žmogaus teisių institutui. Man tiesą sakant keista, kad moksleiviams skirtas vadovėlis atiduotas recenzuoti įstaigai, kuri gina homoseksualų teises. Neseniai sulaukėme jų recenzijos, kurioje rašoma, kad vadovėlis negali būti leidžiamas. Sprendimas argumentuojamas tuo, kad esą knygoje pateikiamas vienpusiškas šeimos modelis. Pasak recenzentų, vaikai turi žinoti, kad gali būti ir kitokios šeimos, t. y. tos pačios lyties asmenų ir kitokios.
– Amerika padarė išvadą, kad seksualinis švietimas veda į aklavietę ir dabar didelės lėšos skiriamos skaistumo programai. Ar išties pastebimos tokios tendencijos?
– Tikrai taip. Reikia suprasti, kad lytinis švietimas ir lytinis ugdymas yra skirtingi dalykai. Lytinis švietimas yra tiesiog žinių suteikimas. Suteikiant žinių yra siekiama išvengti nepageidaujamų pasekmių: lytiškai plintančių ligų, abortų, neplanuoto nėštumo. Lytinis švietimas reikalingas, bet jis turi būti neatsiejamas nuo lytinio ugdymo. Tyrimai rodo, kad jau lytinę patirtį turintiems jauniems žmonėms lytinis švietimas nebedaro jokios įtakos. Tai tiesa. Bet dar kiti tyrimai rodo, kad tuos jaunuolius, kurie neturi lytinės patirties, lytinis švietimas ją skatina. Tačiau tai dažniausiai nutylima. Lytinis švietimas jaunimui turi būti lyg skiepai. Vaikas informacijos turi gauti pagal savo amžių. Nes kaip ir skiepų, taip ir informacijos per didelė ne laiku suteikiama dozė žmogui kenkia.
Dirbtinis apvaisinimas gali būti ir moralus
– Nemažai visuomenėje diskutuojama ir apie dirbtinį apvaisinimą. Koks Jūsų požiūris į tai?
– Dirbtinis apvaisinimas nėra blogybė. Ne visoks dirbtinis apvaisinimas yra nemoralus. Pritariu dirbtiniam apvaisinimui, kuris būtų kaip pagalba žmonėms, padedant sutuoktiniams susilaukti savo vaikų naudojant jų pačių lytines ląsteles. Ir jeigu apvaisinimas įvyktų motinos organizme. Tačiau tai, kas daroma Lietuvoje, t. y. apvaisinama mėgintuvėlyje – nėra moralu.
– Kaip reikėtų vertinti genetiškai modifikuotus produktus?
– Teisėje yra toks geras atsargumo principas. Jei tu nežinai, ar tai gali pakenkti, nevalgyk. Paprasta taisyklė. Genetiškai modifikuoti organizmai turi pašalinių poveikių ir labai daug, tačiau apie tai mažai kas šneka. Vienas dalykas yra alerginių reakcijų problema. Pavyzdžiui, jei jūs būtumėte alergiškas žemės riešutams, natūralu, kad jų niekada ir nevalgytumėte. Bet jūs galite suvalgyti genetiškai modifikuotos sojos su šių riešutų genais, ir, nežinodamas, kad jų ten buvo, žūsite nuo anafilaksinio šoko. Yra daugybė kitų pašalinių modifikuotų organizmų poveikių. Pavyzdžiui, nustatyta, kad, genetiškai apdorojant bulves, jose pasigamina medžiagų, kurios genetiškai panašios į estrogenus, t. y. moteriškus lytinius hormonus. Daug problemų kyla ir dėl genetiškai modifikuotų bakterijų. Viena vertus, jos labai naudingos vaistų pramonei. Tačiau kartais jos genetiškai modifikuojamos blogais tikslais. Neįrodyti dalykai, bet kalbama, kad genetinio modifikavimo keliu atsirado virusai, su kuriais šiandien pasaulis nesusitvarko.
Donorystė turėtų kilti iš meilės žmogui
– Pakalbėkime apie gyvybės pabaigą. Jei žmogus labai sunkiai serga, kenčia nežmoniškus skausmus, ką tada daryti, kaip padėti tokiam žmogui? Galbūt išeitis yra eutanazija?
– Į šį klausimą reikia žiūrėti dvejopai. Jei žmogui skauda, yra du sprendimo būdai. Galima jam padėti, padaryti kažką, kad neskaudėtų. Arba galima pritaikyti Stalino principą: yra žmogus, yra problema, nėra žmogaus, nėra problemos. Įveikti skausmą žmogui galima padėti, o žmogaus numarinimas nėra pagalba.
Jei žmogus sunkiai serga, yra mirštantis ligonis, jo mėnesiai suskaičiuoti ir jis nebenori gyventi, tai žmogaus gyventi nepriversi. Tačiau tokiu atveju kiekvienas savo ligos istorijoje gali parašyti, kad atsisako gydymo. Kai gydymas nepadeda, žmogus miršta nuo savo ligos. Eutanazijos atveju mirties priežastimi tampa ne liga, o mediko įgyvendintas žmogaus sprendimas nebegyventi. Eutanazija – visai kitas dalykas. Gydytojo prašoma, kad jis numarintų žmogų. Gydytojas turi įsivelti į šitą procesą. Kuris gydytojas norės, prašomas ligonio, jį nužudyti? Kitas dalykas, kad išties eutanazijos taikinyje yra ne mirštantys žmonės, o neįgalieji, apsigimę vaikai, sunkūs ligoniai, tie, kurie gali daug metų nugyventi ir nenumirti.
– Kodėl vis dar bijome organų donorystės, retai ryžtamės paaukoti mirusio žmogaus organus, kad išgelbėtume kito žmogaus gyvybę?
– Yra keletas problemų. Jei žiūrėsime iš krikščionybės pozicijų, tai keistai atrodo artimųjų nenoras atiduoti mirusio žmogaus organų. Keistai skamba tokie argumentai, kaip, pavyzdžiui, o kaip žmogus prisikels be širdies ar kepenų?.. Visi puikiai žinote, kas nutinka su žmogaus organais, kai jis miršta, jie labai greitai suyra.
Kalbant apie donorystę, yra ir kitų problemų. Plačiąja prasme donorystė yra kilnus dalykas. Tačiau, pavyzdžiui, paimti organą iš gyvo žmogaus nėra geras dalykas. Nė vienas mūsų neturime per daug inkstų, ragenų ar kitų organų. Todėl čia galioja tam tikros etinės taisyklės. Žmogus negali atiduoti organo, be kurio negalėtų gyventi arba sutriktų jo funkcijos. Tėvai savo vaikams prireikus galėtų atiduoti ir širdį, bet niekas iš jų jos nepaims, nes be jos jie negalės gyvent. Inksto donoru gali būti ir gyvas žmogus, nes galima gyventi ir su vienu. Aš už tai, kad donorystė turėtų būti skatinama. Ji nėra privaloma, ji turėtų kilti iš meilės žmogui.
– Koks Jūsų požiūris į kremavimą?
– Kremavimas nėra nemoralus dalykas, jei tai nėra protestas prieš kokią nors tikėjimo tiesą. Kita sąlyga – kremuoti palaikai turi būti palaidojami. Jei katalikas žmogus nori būti kremuotas, niekas tam neprieštarauja, bet jis turi būti kremuotas ir kartu palaidotas. Pelenai gali būti ir išbarstyti, bet kapinėse tam skirtame plote. Nepritariame jų išbarstymui jūroje ar pievoje.
Milda JUDELYTĖ
