Šeštadienio pašnekesiai
Dainuojamoji poezija priverčia sustoti
Trečiadienio vakarą gargždiškiai turėjo unikalią galimybę pajusti dainuojamosios poezijos žavesį. Mūsų mieste vyko vienas iš kamerinės muzikos festivalio „Pavasario gaida“ renginių – žinomo aktoriaus, bardo Sauliaus Bareikio ir kompozitoriaus, atlikėjo Andriaus Kulikausko autorinių dainų vakaras. Klaipėdos rajono savivaldybės Jono Lankučio viešosios bibliotekos salėje turėjęs vykti renginys sulaukė tokio didžiulio žiūrovų susidomėjimo, kad buvo perkeltas į erdvesnį Kultūros centro fojė. Prieš koncertą kalbėjomės su VšĮ „Vieno Aktoriaus Teatras“ vadovu, aktoriumi, režisieriumi Sigučiu Jačėnu bei vakaro atlikėjais Sauliumi Bareikiu ir Andriumi Kulikausku.
Kolekcijoje – 10 albumų
– Siguti, savo iniciatyva leidžiate kompaktinių plokštelių kolekciją „Lietuvių aktorių balsai“. Kaip gimė idėja išleisti tokią kolekciją?
– Jau buvau išleidęs kelis pavienius albumus – pasakas vaikams, savo dukros Julijos džiazo muzikos. Kartą amžiną atilsį aktorius ir režisierius Saulius Mykolaitis užsiminė, kad įrašinėja savo autorines dainas ir neranda leidėjo. Nusprendžiau padėti jam išleisti albumą. Vėliau pagalvojau, kad gal vertėtų išleisti visą kolekciją, juk yra daug aktorių, kurie muzikuoja, skaito poeziją. Šiuo metu nuo Sauliaus Mykolaičio prasidėjusioje kolekcijoje jau yra dešimt albumų. Juose įamžinti įvairių kartų Lietuvos teatro menininkų – dainuojančių aktorių ir aktorių skaitovų – balsai. Naujausias, jau dešimtasis šios kolekcijos albumas – Sauliaus Bareikio „Svečias“. Pirmasis Sauliaus Mykolaičio ir dešimtasis Sauliaus Bareikio albumas yra vieninteliai albumai kolekcijoje, kuriuose dainuojama. Kitose plokštelėse aktoriai skambant muzikai skaito poeziją, apysakas.
– Tikriausiai niekas negali geriau papasakoti apie savo kūrybą kaip pats autorius. Sauliau, ką galite pasakyti apie savo albumą „Svečias“?
– Tai pirmasis mano autorinis albumas. Jame yra dešimt dainų, visos jos leidžiamos pirmąjį kartą. Todėl vadinu jas naujomis, nors jos sukurtos įvairiais laikotarpiais.
Provincijos publika kuklesnė
– Pastaruoju metu dainuojamosios poezijos žanras Lietuvoje išgyvena atgimimą, juo domisi vis daugiau žmonių. Kaip manote, kas lemia dainuojamosios poezijos populiarėjimą?
Andrius: Galbūt žmonės pasiilgo nuoširdumo. O jo dainuojamoje poezijoje labai daug.
Saulius: Žmonės pavargo nuo greito tempo, paviršutiniškumo. Atsirado poreikis sustoti, įsiklausyti į žodį, melodiją. Pastaruoju metu mus visus per daug yra užvaldęs ritmas tiek laiko, tiek veiksmų, tiek muzikos prasme.
Sigutis: Dabar Lietuvoje visi šoka, visi dainuoja. Kartais atrodo, kad net nebėra kam klausyti, nes visi nori būti atlikėjai. Kai aplink tik linksmybės, keliai į žvaigždes, kai visi šaukia bravo, dainuojamoji poezija yra lyg atsvara visam tam. Ji kviečia žmones sustoti, susivokti, kas tikra, o kas ne.
– Koncertuodami važinėjate po visą Lietuvą, ar jaučiate skirtumą tarp didmiesčio ir provincijos publikų?
Saulius: Nemanau, kad yra koks skirtumas. Paprastai į mūsų koncertus žmonės neateina aklai. Susirenka žiūrovai, kurie mėgsta šį žanrą, žino atlikėjus. O žmonės, kurie mėgsta ir klauso tą pačią muziką, juk negali labai skirtis.
Andrius: Aš, manau, kad skirtumas yra. Provincijos publika kuklesnė, labiau susikausčiusi. Tarkime sostinės publika daug laisvesnė, labiau atsipalaidavusi, koncerte emocingiau reaguoja.
Skaito savo dvasinį dienoraštį
– Sauliau, jūs esate žinomas aktorius, daugelio mėgstamas ne tik dėl teatre sukurtų vaidmenų, bet ir dėl atvirų, nuoširdžiai atliekamų dainų. Koks amplua jums mielesnis: aktoriaus ar atlikėjo? Kuo skiriasi buvimas scenoje vaidinant ir dainuojant?
– Scenoje man lengviau būti aktoriumi nei atlikėju. Vaidindamas apie savo problemas kalbi ne nuo savęs. Todėl yra daug aiškesnė takoskyra tarp savojo aš ir žaidimo. Jei vaidmuo patinka, pajauti, kad jis yra tavo, tada įlendi į personažo kailį ir žaidi. Dainuodamas tarsi apsinuogini, skaitai savo dvasinį dienoraštį, kurį iš principo rašai sau.
– Daugelio dainų žodžius rašote pats. Ar kurdamas dainas galvojate, ką norite jomis pasakyti žmonėms, kokią „žinią“ jiems perduoti?
– Ne, rašydamas per daug neprotauju. Manau, kad dainos tekstas kiekvienam žmogui reiškia kažką kitą. Juk ir eilėraštį kiekvienas perskaitome savaip. Ir tai yra gerai. Nereikia stengtis eilėraštyje atpažinti to, ką užkodavo autorius. Daug svarbiau jame atpažinti save.
– Kaip manote, kas koncerto metu padeda kurti intymią atmosferą?
– Aš manau, kad intymios atmosferos nesukursi racionaliai galvodamas, kaip tai padaryti. Ji gimsta iš jausmo. Dainuodamas tarsi grįžtu į pirmapradį kūrybinį procesą, kai gimė daina. Pasakoju žiūrovams savo vidinį monologą muzikine kalba. Jei atsiranda žmonių, kurie girdi tekstą, muziką, tą informaciją, kurią noriu perteikti, tada atsiranda intymumą kuriantis abipusis ryšys.
Milda JUDELYTĖ
