Šeštadienio pašnekesiai
Gargždiškis neabejingas miesto įvaizdžiui
Tarybos nario Jono Dromanto paskelbto konkurso „Vertas tūkstančio” premijos laimėtojas, Vilniaus Gedimino technikos universiteto studentas Matas Cirtautas, grįžęs savaitgaliui pas tėvus, susitiko su „Bangos” korespondente. Veterinarijos gydytojų Ritos ir Alfonso Cirtautų sūnus pasuko ne tėvų, o tetos architektės pėdomis. Jauno žmogaus mintys apie Gargždų karjerų perspektyvas paskatino jį pristatyti laikraščio skaitytojams.
Žinias – savam miestui
– Iš kur sužinojote apie konkursą „Vertas tūkstančio”?
– Esu gargždiškis, tad net studijuodamas Vilniuje, informacijos apie rajono gyvenimą ieškau „Bangos” internetiniame puslapyje. Taip sužinojau apie J. Dromanto iniciatyvą. Kai perskaičiau pirmuosius išspausdintus pasiūlymus, panorau išsakyti savo požiūrį į karjerus. Man tai rūpi ir kaip gargždiškiui, ir kaip architektui. Mintis užrašiau per pusvalandį – žodžiai liejosi laisvai. Džiaugiuosi, jeigu kam užkliuvo paskutinis mano sakinys: „Ar mes turime savą gimtojo miesto viziją?” Domiuosi Gargždais, noriu kelti ir kitų ambicijas jais domėtis. Džiaugiuosi, kad laimėjau. Ne dėl pinigų, o todėl, kad buvau pastebėtas. Jei nesistengčiau laimėti, vadinasi, esu ne toje srityje. 1000 litų kol kas pasiliksiu, gal tai bus naujo projekto pradžia.
– Esi patenkintas specialybės pasirinkimu?
– Baigęs „Vaivorykštės” gimnaziją, pasirinkau architektūros studijas. Magistratūros studijose gilinuosi į urbanistinių kompleksų architektūrą. Tai mano profesija, tad norėčiau studijas tęsti toliau. Šią specialybę pasirinkau ne dėl populiarumo. Architektūra – gyvenimo būdas, suvokiu savo atsakomybę už priimtus profesinius sprendimus. Visada pastebiu, kas gerai, kas keistina. Architekto sukurtoje erdvėje arba gyvena žmonės, arba ne. Nevykusių sprendimų nepaslėpsi, nebent užsodinsi juos medžiais. Sunku suvokti, kodėl Gargžduose visa, kas „bado akis“, po rekonstrukcijos atverta. Turiu daug idėjinių projektų, kuriuos, manau, pavyks realizuoti. kai pradėsiu dirbti. Norėčiau pritaikyti žinias savame mieste. Save sieju su Gargždais, čia baigiau mokyklą, čia gyvena mano seneliai Edvardas ir Janina Cirtautai.
Įdomiausi – nedideli miesteliai
– Ar teko dalyvauti projektuose, konkursuose?
– Pagal studijų mainų programą 6 mėnesius studijavau Čekijoje. Ruošiau projektą miesteliui, kuris yra 30 km nuo didmiesčio. Mažam mieste patogiau dirbti, gali apgalvoti kiekvieną detalę, realizuoti lūkesčius ir ambicijas. Mane domina mažo miesto problematika didelio miesto įtakoje. O savas miestas suteikia daugiau motyvacijos dirbti.
10 000 gyventojų turintis Estijos miestelis Keila, esantis 20 km nuo Talino, paskelbė tarptautinį konkursą, nes valdžia domisi miesto plėtra, perspektyvomis. Jų pramonės teritorija yra miesto centre, šalia upelio, senos bažnyčios. Mes, keletas lietuvių, pateikėme miestelio koncepciją ir laimėjome I vietą. Sunku būtų vadinti tai pradedančiųjų sėkme. Mūsų darbas nustebino net vietinius.
– Bendradarbiaujate su Gargždų krašto muziejumi.
– Mano baigiamasis darbas skirtas Gargždams. Ruošiu darbą „Gargždų miesto erdvinės struktūros plėtra Klaipėdos metropoliniame areale“. Kadangi reikėjo išnagrinėti miesto istoriją, keičiausi informacija su Gargždų krašto muziejumi. Mainais už informaciją įteikiau muziejui tiriamojo darbo, kuriame nagrinėjami miesto centrinės dalies erdvinio karkaso tvarkymo ir formavimo principai, kopiją. Studijuodamas leidžiu sau dirbti su įdomiais projektais, o Gargždai – man labai įdomūs.
– Ar mūsų miestas irgi turėtų skelbti tarptautinį konkursą?
– Kodėl gi ne? Tačiau galima pasitelkti į pagalbą ir studentus. Jie dirba neatsainiai, be to – tai pigiau nei skelbti konkursą. Rajono Savivaldybė galėtų bendradarbiauti ir su VGTU Urbanistikos katedra, kuri dirba su panašiais projektais, yra sukurta struktūra, suburti specialistai.
Gaila, kad Gargždų seniūnijai nerūpi miesto erdvių struktūra. Gargždų karjerų teritorija turėtų būti sutvarkyta. Kuo toliau, tuo labiau augs karjerų vertė. Jų nereikia jokiu būdu užstatinėti. Tai išskirtinumas. Karjerai, kaip ekologijos parkas pramonės rajone, taptų traukos centru. Mielai pats dalyvaučiau tokio projekto kūrime.
Rekonstrukcija – nesusipratimas
– Kaip vertinate pokyčius Gargžduose?
– Kai susitinkame su draugais, pirmiausiai klausiame: kas vyksta Gargžduose? Dabar nesmagu net į svečius draugų pasikviesti. Pasakodavau, kad Gargždai – žalias miestas. Suprojektavo šaligatvius, dviračių takus, bet sunaikino žalumą. Išardytas parkelis prieš banką ilgai liks žaizda čia mėgusiems pasėdėti vyresnio amžiaus gargždiškiams. Gargždų centrinė dalis turi vieną kompozicinę ašį kaip Varšuva, Paryžius, Sankt Peterburgas ar Gedimino prospektas Vilniuje. Tokia Klaipėdos gatvės rekonstrukcija – didelis nesusipratimas. Manau, trūksta kompetencijos. Palangos J. Basanavičiaus gatvė po rekonstrukcijos prarado savo dvasią. Ilgai teks laukti naujų medžių pavėsio.
– Esate laimėjęs A. Dineikos stipendiją. Kuo ji garsi?
– Nauja, unikali pedagogo pagerbimo forma įgyvendinta Architektūros fakultete. Mirusio Architektūros katedros profesoriaus Raimundo Arno Dineikos mokiniai, atsisveikindami su mokytoju, pasižadėjo įsteigti jo vardo stipendiją, kuri įprasmintų profesoriaus deklaruotas architektūros vertybes ir pastangas atskleisti jauno žmogaus talentą ir individualybę. Asmenines lėšas metinei 5000 Lt stipendijai pirmieji skyrė penki katedros dėstytojai. Pretendento atranka vyko dviem etapais. Penkis kandidatus, įvertinant trečio kurso architektūrinio projektavimo rezultatus, išrinko fakulteto studentai, o konkurso nugalėtoją – stipendijos steigėjai. Aš buvau pirmasis, laimėjęs tokią stipendiją, kuri buvo įteikta minint prof. A. Dineikos mirties metines.
Vida VALAITYTĖ
