Puslapio svečias
Akordeonistų orkestro vadovas ramybę atgauna dirbdamas
Tariantis dėl interviu Gargždų vaikų muzikos mokyklos akordeonistų orkestro vadovas Vaidotas Steponavičius šmaikštavo, kad groti jam sekasi kur kas geriau nei kalbėti. Tačiau pradėjus pokalbį beliko tik stebėtis 50 metų darbo patirtį turinčio pedagogo iškalba, vidine inteligencija bei didžiule meile savo darbui. Stebint degančias pašnekovo akis, kai tik kalba pakrypdavo apie vaikų mokymą, nė akimirkai neapleido jausena, kad išties yra laimingas žmogus.
Sėkmę lemia darbas
– Jūsų vadovaujamas akordeonistų ansamblis nuolat užima pirmas vietas ne tik mūsų šalies, bet ir tarptautiniuose konkursuose. Sakykite, kur slypi sėkmės paslaptis?
– Sėkmės paslaptis – darbas. Norint kažko pasiekti, reikia labai daug dirbti. Taip pat daug lemia ir repertuaro parinkimas. Parinkti tinkamus kūrinius, kurie vaikams nebūtų per lengvi ar per sunkūs, yra didelis menas.
– Net neabejoju, kad prie sėkmės faktorių reikėtų paminėti ir savo darbui neabejingą vadovą. Gal ir banalu klausti, bet ar mėgstate savo darbą?
– Be abejo. Aš dirbu todėl, kad man malonu dirbti. Kai nebebus malonu, išeisiu, tik nežinau, ar taip kada bus. Suprantu, kad gal jau ir laikas būtų pailsėti. Bet darbas ir yra mano poilsis. Ateinu čia, į savo klasę, ir atgaunu ramybę.
– O ar griežtas vadovas esate?
– Orkestre yra devyniolika vaikų ir labai įvairaus amžiaus – nuo 11 iki 18 metų. Norint juos suvaldyti, reikalinga drausmė. Norėčiau būti griežtas, bet ne visada pavyksta. Būna, kad pabaru, sudrausminu, o apsisukęs vėl glostau. Labai nemėgstu, kai vaikai piktybiškai praleidinėja pamokas. Viską matau iš jų akių. Mokytojas turi būti griežtas, bet tuo pačiu ir geras, nuoširdus. Reikia būti vaiko draugu. <sk>Vaikus sukaupia žvilgsniu
– Kas jums atrodo sunkiausia pedagoginiame darbe?
– Sunkiausia, kad vaikai nuolat keičiasi. Paprastai vidutiniškai orkestre mokiniai groja apie septynerius metus. Per tą laiką paruoši, užsiaugini, išmokai ir, žiūrėk, jis jau turi išeiti, būna labai gaila. Į jo vietą vėl ateina naujas, ir visas ratas vėl sukasi iš pradžių.
– Darbas su vaikais turbūt reikalauja daug vidinės energijos?
– Reikia įdėti ir daug širdies. Turi labai susikaupti eidamas į sceną, turėti savyje daugybę energijos. Prieš pradedant groti kūrinį žvilgsniu sustodamas prie kiekvieno vaiko akimis perbėgu visą orkestrą. Žvilgsniu sukaupiu juos, paruošiu kūrinio atlikimui. Jei kūrinys uždegantis, greitas, jie mano akyse turi pamatyti ugnį, užsikrėsti ta energija. Tai tarsi savotiškas hipnozės seansas. Būna, kad išeini po koncerto ir drebi nuo jaudulio ir įtampos.
– O iš kur semiatės tos vidinės stiprybės?
– Iš gamtos. Anksčiau nuo balandžio iki lapkričio kiekvieną rytą bėgdavau prie Minijos maudytis. Dabar šios tradicijos atsisakiau, nes ne kartą skaičiau, kad Minijos vanduo užterštas. Tačiau su žmona, taip pat muzikos mokyklos pedagoge, mėgstame vaikščioti gamtoje, dažnai važiuojame į Palangą, prie jūros. Gražu ir prie Minijos, bet čia trūksta švaros, tvarkos. O taip reikėtų sutvarkyti tai, ką turime aplink save gražaus. Turime unikalų parką, slėnį, Miniją – tokį grožį. Reikia tik gero miesto vadovo, kuris imtųsi iniciatyvos šias vietas sutvarkyti.
Muzika traukė nuo vaikystės
– Kas lėmė, kad pasirinkote muzikos kelią?
– Mano gyvenimas nuo vaikystės buvo sudėtingas. Būdamas penkerių metukų karo metu likau be tėvų. Augino mane seneliai. Šeima buvo didelė, jie turėjo penkias dukras, o dar buvau aš su sesute. Po karo buvo labai sunkūs metai, sunkiai vertėmės. Senelis buvo barbė devyndarbė, statybose dirbo įvairiausius darbus. Kai paaugau, mane irgi vesdavosi dirbti į statybas, išmokau visus statybų darbus, bet širdis vis tiek linko prie muzikos.
– Ar pamenate, koks buvo pirmas instrumentas, kuriuo išmokote groti?
– Lūpine armonikėle grojau nuo šešerių metų. Vėliau kažkas padovanojo smuiką, tačiau neturėjau stryko. Pamenu, laukuose ganydamas karves su tuo smuiku pirštais grodavau įvairias melodijas. Vėliau vienas giminaitis į namus atnešė akordeoną. Iš pradžių jo net nenulaikiau, grodavau beveik atsigulęs, tačiau noras išmokti buvo didžiulis. Mokiausi, bandžiau ir savarankiškai išmokau juo groti. Vėliau svajojau įstoti į Leningrado konservatoriją. Ruošdamasis stojimui lankiau klasę, kur grojau fagotu. Bet buvo sunkūs laikai, dažnai neturėdavome ko valgyti, tekdavo badauti. Tad tiesiog fiziškai neturėjau jėgų groti šiuo didžiuliu instrumentu. Mečiau ir pradėjau mokytis choro dirigavimo. Baigiau Juozo Tallat-Kelpšos konservatoriją.
– Tačiau choro dirigentu taip ir nedirbote?
– Ne. Baigęs studijas pradėjau dirbti Kretingoje akordeonistų orkestro vadovu. Vėliau dešimt metų juo dirbau Palangos muzikos mokykloje. O dabar jau trisdešimt metų vadovauju Gargždų vaikų muzikos mokyklos akordeonistų ansambliui.
Koncertavo Olandijoje
– Neseniai su savo orkestru lankėtės Olandijoje. Papasakokite apie šią viešnagę.
– Olandijoje buvome pagal tarptautinį projektą. Rudenį olandai buvo atvykę pas mus, o dabar mes svečiavomės pas juos. Kartu su akordeonistų Eduardo Gabnio ir Genadijaus Sovkovo duetu Olandijoje surengėme koncertą. Mums buvo didžiulė garbė groti su tokiais profesionalais. Koncertas pavyko puikiai. Olandai buvo sužavėti, kad vienuolikos metų vaikai groja tokius sudėtingus klasikos kūrinius. Keletą dienų buvo skirta susipažinti su Olandija. Aplankėme Amsterdamą. Tai labai gražus miestas, kurį dėl daugybės jame išsiraizgiusių kanalų galima vadinti tikra Šiaurės Venecija. Labai gailėjomės, kad nepatekome į didžiausią Europoje Keukenhof gėlių parką. Mat jis pradeda dirbti tik nuo balandžio pabaigos. Tai tikrai įspūdinga vieta, kur pavasarį pražysta apie septyni milijonai tulpių ir kitų gėlių žiedų.
Milda JUDELYTĖ
