Likimai

Su liga besigrumiančios aštuoniolikmetės svajonės pildosi

Su klastinga liga kovojanti aštuoniolikmetė Monika Žvirblytė Velykas švenčia savo tėvų namuose Pangesų kaime, Priekulės seniūnijoje. Prie šventinio stalo – visa šeima.

Pernai Gargžduose vykusio rajono Mero padėkos-labdaros renginio dalyviai paaukojo 7200 litų. Ši geradarių auka ne tik pagerino negalios užkluptos merginos gyvenimą, bet ir dvasiškai pakylėjo jos artimuosius. Su Žvirblių šeima mes susitikome prieš pat Velykas.

Bėda sujungė šeimą

Per 3 metus iškentusi tris galvos auglio operacijas, spinduliavimą, chemoterapiją Monika Žvirblytė neprarado optimizmo. Skirianti tik šviesą nuo tamsos, ji prisitaikė gyventi aptemusiame pasaulyje.

Sunki liga sutrukdė merginai baigti studijas Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijoje. Dabar ji Vilniaus aklųjų ir silpnaregių mokyklos dvyliktokė. Išmokusi Brailio rašto, mergina įgis vidurinį išsilavinimą.

Praėjusių metų pabaigoje, kai po paskutiniosios operacijos buvo praėję 3 mėnesiai, Monika sužinojo apie geradarių paramą. Labai nudžiugusi, ji iš karto įsigijo nešiojamąjį kompiuterį su neregiams pritaikyta programa. Jis kainavo 4100 litų. Tėvai neturėjo lėšų tokiam brangiam, bet dukrai reikalingam daiktui – jie ketino skolintis pinigų, kad padėtų mylimam vaikui siekti savo tikslo.

„Dabar žengiu į priekį. Jau pramokau dirbti kompiuteriu, kuris man didelis pagalbininkas. Aš labai dėkoju žmonėms, kurie suprato mano bėdą ir padėjo“, – nuoširdžiai ištarė Monika.

Aštuoniolikmetę merginą sostinėje rūpestingai globoja metais vyresnis brolis Donatas, Vilniaus universiteto pirmakursis. Iš namų sugrįžusią seserį jis pasitinka autobusų stotyje. Donatas su Monika išeina pasivaikščioti į gatvę. „Praeiviai pastebi, kad mano sesė neregė“, – pratarė vaikinas. Kartais abu nueina į kavinę arba kino teatrą. Čia brolis tampa komentatoriumi.

Donatas prisipažino, kad dabar jų santykiai tapo švelnesni. „Iki ligos mes abu paaugliškai šmaikštaudavome“, – šypsojosi brolis ir sesuo.

Jolita Žvirblienė pridūrė, kad jų darnią šeimą bėda dar labiau sujungė. Ir susijaudinusi ištarė: „Mes nesitikėjome tokios paramos sulaukti. Prieš Velykas nuvažiavome į Kretingos bažnyčią ir užsakėme šv. Mišias – padėką mus parėmusiems žmonėms“.

„Tai ne tik materialinė parama: jų gerumas, supratimas mus sustiprino dvasiškai“, – pasakė Donatas.

Beje, Jolita su dukra apsilankiusios ir Klaipėdos universitetinėje ligoninėje pas gydytoją Darių Šilkūną, sėkmingai išoperavusį merginą.

J. Žvirblienė sakė, jog likusią paaukotų pinigų dalį skiria dukros gydymui. „Dabar Monikai negalima taikyti chemoterapijos – mes lankomės pas homeopatą ir vartojame homeopatinius vaistus. Jie yra brangūs, bet nekompensuojami“, – pasakojo ji.

Stiprino mintys apie vaikus

Gruodžio pabaigoje, vos tik sužinojusi gerą žinią apie paramą Monikai, Jolita Žvirblienė išvyko į užsienį uždarbiauti. Du mėnesius Anglijoje skynusi gėles ir užsidirbusi pinigų. „Jau atidavėme skolas. Liko ir man, odontologo paslaugoms sumokėti“, – kalbėdama moteris ranka vis dangstė burną.

Jolita prisipažino, kad labai sunku buvę toli nuo namų ir brangių artimųjų. Kelis šimtus litų praskambinusi Monikai, teiraudamasi apie jos sveikatą. Donatą klausinėjo apie studijas ir labai nudžiugo, kad sėkmingai išlaikė sesiją ir nereikės mokėti už mokslą. „Kai vaikams gerai, gerai ir man“, – šypsojosi moteris.

Skaudžių išgyvenimų išvargintos Jolitos neaplenkė ligos. Bet Anglijoje be recepto net švirkšto nenusipirksi. Taigi vaistų teko vyrui iš Lietuvos atsiųsti. Sustiprėjusi moteris dirbo toliau. „Aš galvojau apie vaikus, kuriems reikia pinigų. Ir tai buvo stimulas dirbti“, – prisipažino moteris. Ji pridūrė, kad abu su vyru norintys, jog sūnus ir duktė įgytų išsilavinimą.

Artimieji ilgėjosi

Namuose likęs vienas Klaipėdoje dirbantis vyras Juozas sumanė užsienyje dirbančiai žmonai padaryti siurprizą – suremontuoti būstą. Dirbo, stengėsi. Jam padėjo savaitgaliais iš Vilniaus sugrįžęs Donatas, tačiau nesuspėjo baigti. Mat darbų daug: nuvalyti sienas, lubas, jas nudažyti, įrengti centrinį šildymą. Bet pavyko įpusėti remontą Monikos kambaryje. O ji sugrįžusi irgi šeimininkavo namuose: su tėčiu virė valgį, tvarkė virtuvę. Visi labai laukė sugrįžtančios mamos. Žinoma, ji nustebo, išvydusi namuose įpusėtą remontą. Ir apsidžiaugė. Juolab kad savo kambarį greitai turės Monika.

Ji ne tik moka nuskusti bulves, iškepti blynų, sausainių. Mergina parodė ir savo sukurtų darbelių. Šiemet, sustiprėjusi po operacijos ir sugrįžusi į savo mokyklą Vilniuje, ji išmoko iš vilnos specialia adata velti įspūdingus daiktelius. „Kai į mokykloje vykusią Kaziuko mugę nusinešiau savo darbelių, karolius iš karto nupirko už 50 litų“, – džiaugėsi Monika. Mamai ji padovanojo savo pasiūtą ir papuoštą virtuvinę pirštinę. Namo parsivežusi ir originalių vilnonių margučių, kuriuos suvėlė iš vilnos ir papuošė karoliukais.

Monika nesiskundė sunkumais. Ji su dėkingumu pasakojo, kaip kartais gatvėje žmonės, supratę, kad ji neregė, stengiasi padėti. Ir nepyksta, kai praeiviai, nepastebėję lazdelės, užlipa ant jos.

Mergina pasiryžusi gerai baigti mokyklą. Jos svajonė – studijuoti mediciną ir tapti kineziterapeute.

Virginija LAPIENĖ