Patirtis
Gydymas – tarsi likimo knygos peržiūra
Jono Lankučio viešosios bibliotekos salėje kovo 18 d., antradienį, 17 val. svečiuosis dramaturgas, rašytojas, poetas, mistikas, neįprastų reiškinių tyrinėtojas, baladžių kūrėjas ir atlikėjas Arvydas Daškus. Šiandien „Bangos“ skaitytojams žinomas bioenergetikas atsako į keletą klausimų.
Dramatiška permaina
– Jūsų labai plati biografija. Buvote laivų inžinierius, bioenergetikas, auros fotografas, rašytojas, tapytojas, baladžių autorius bei atlikėjas. Kaip save pristatytumėte?
– Jeigu imčiau save pristatinėti pagal veiklos pobūdį, kuriuo teko užsiimti įvairiais gyvenimo periodais, tai pats prisistatymas atrodytų truputį komiškas. Ko gero, reiktų pradėti nuo to, kas privertė tiek blaškytis. Atsakymas labai paprastas – dramatiška likimą keičianti nelaimė, nepagydoma sūnaus liga. Nesulaukęs nė dešimties metų Šarūnas jau nevaikščiojo. Išgyveno tik 22 metus, o gyvenimas kartu su juo ir buvo priežastis, pateikusi man daugybę lemties ženklą turinčių klausimų.
– Kokie tai buvo metai?
– Visi šie desperatiškos kovos už išlikimą metai kartu buvo ir nelauktų atradimų metai. Pirmiausia teko ieškoti būdų, kaip dirbti namuose ir išlaikyti šeimą. Taip iš jūrų inžinieriaus tapau dailininku juvelyru, vėliau tapytoju. Kai tapo akivaizdu, kad medicina sūnui padėti negali, teko ieškoti ko nors, kas teikė bent mažiausios vilties. Taip mano namuose atsirado rusas ekstrasensas Alan Čiumak. Iš jo perėmiau metodą, kuris iš žmogaus žmogui leidžia perduoti gyvybinę energiją ir tuo pačiu palaikyti jo egzistenciją. Sunku pasakyti, kiek gyvenimo metų tai davė Šarūnui, bet akivaizdu tai, kad tas laikas mane iš pagrindų pakeitė, atvėrė iki tol neregėtus žinojimo ir patirties klodus, išvystė daugeliu atžvilgiu unikalias savybes. Vėlgi įvyko dramatiška permaina po to, kai su sūnumi teko atsisveikinti. Kitaip kaip likimo liga to negaliu pavadinti – praradau ramybę.
– Prasidėjo kelionės?
– Būti namuose paprasčiausia nebegalėjau. Lyg nenumaldomos jėgos stumiamas ėmiau ne keliauti, bet blaškytis po pasaulį. Tik dabar galiu suprasti, kad blaškymasis taip pat buvo akivaizdus likimo rankos poveikis. Man nereikėjo galvoti, kur važiuoti. Jau minėtu būdu įgytas sugebėjimas keisti likimus, sveikatos būseną mane nuolat vesdavo iš situacijos į situaciją, iš namų į namus, iš šalies į šalį. Lenkija, Vokietija, Amerika, Meksika, Anglija, Indija, Filipinai, Šveicarija, Ispanija, Prancūzija, Olandija, Belgija – tai šalys, kurias ne šiaip pravažiavau, bet palikau ten dalį savo gyvenimo, žinojimo, patirties ir surinkau tai, kas yra manyje šiandien.
Kūrybos antplūdis
– Sukaupta informacija virto kūriniais?
– Akivaizdu, kad toks žinojimo krūvis reikalavo kažkokios išeities, kūrybinės išraiškos, ėmiau rašyti. Iš pradžių tai buvo straipsniai, išleidau publicistinių straipsnių rinkinį „Pažinimo Laikas.Terramoria“, kuriame paskelbiau pirmuosius savo grožinės kūrybos bandymus, vėliau romanas „Navigatorius“ ir dramaturgija. Šiuo metu esu paskelbęs 7 dramos kūrinius, dvi mano pjesės buvo pristatytos vyskupo Motiejaus Valančiaus metų dramos konkursui ir laimėjo šį konkursą. Tapau laureatu. Šiuo metu dvi mano pjesės jau pastatytos ir vaidinamos scenoje.
– Netikėtai atsiskleidėte kaip baladžių autorius ir atlikėjas.
– Visiškai netikėtas gyvenimo posūkis įvyko tada, kai dauguma mano amžiaus žmonių jau galvoja tik apie „užtarnautą poilsį“. Man buvo 65-eri, kai teko prisiliesti prie muzikinio sintezatoriaus. Niekada nesimokiau muzikos, bet intuityvių pastangų pakako, kad pradėčiau minimaliai valdyti garsus, ieškoti sąskambių. Rezultato iki šiol nevadinu muzika, tai garsų kombinacijos, padedančios išreikšti tai, kas sumanyta. Pradėjau savo eiles jungti su garsais, pasitelkiau ir gitarą. Kai išleidau poezijos knygelę „Lopšinė Paukščiams“, ryžausi viešai pristatyti savo muzikinę–poetinę kūrybą.
– Fotografuojate žmonių auras. Ar jas matote?
– Aurą galima fotografuoti, stebėti akimis, jausti prisiliečiant rankomis. Neretai mokau to žmones tiesiog susitikimuose. Man tai neatrodo nei keista, nei išskirtina. Tai natūralu. Visi gali matyti aurą, tik į pirmąjį atsivėrimą žmonės ateina skirtingai. Kai kam pirmai patirčiai pakanka 5 minučių, kai kam 5 metų. Bet matyti gali visi. Žmonių auros skirtingos, nes žmonės skirtingi. Auros intensyvumas, spalvų kokybė tiesiogiai priklauso nuo asmenybės dvasinio išsivystymo lygio.
Žmonės nesuvokia savęs
– Ar dažnai į Jus kreipiasi su prašymu gydyti sunkias ligas?
– Taip, neretai. Stengiuosi padėti visiems, kurie kreipiasi, bet tai nėra gydymas tradicine prasme. Tai tarsi likimo knygos peržiūra, stengiantis rasti sutrikimų priežastis. Geriausi rezultatai, koreguojant aurą, būna tada, kai priežastis nustatyti pavyksta.
– Ar įmanoma pakeisti savo likimą?
– Mes nieko daugiau ir neveikiame, tik keičiame likimą. Kiekvienas mūsų veiksmas dabar – tai akmenėlis į ateities struktūrą. Pavyzdys lengvai iliustruoja šią tiesą – jeigu jūs šiandien sumanysite eiti mokytis, tai netrukus įgysite kitą specialybę ir naujos karjeros galimybę. Bet tai niekada neįvyks be jūsų valios šiandien. Ne mažiau svarbus veiksnys likimo tėkmėje yra žmogaus gabumai. Jie yra Dievo duoti kaip likimo instrumentai ir uždeda atsakomybę. Nerealizuoti gabumai dažniausia virsta depresijomis, polinkiu į alkoholį, narkotikus, psichinėmis ligomis, neretai išprovokuoja savižudybę. Skaitant likimus mane labiausia stebina, kaip mažai žmonių suvokia, kas jie yra, kokie jų gabumai, kaip racionaliausia kurti save ir tuo pačiu savo ateitį.
– Ar jūsų meditacijos seansai skirti visiems?
– Kurdamas meditaciją aš niekada negalvoju, kam ji skiriama. Vienintėlis tikslas, kad ji suteiktų ramybę, dvasinę pusiausvyrą, atvertų vidinės šviesos, vilties šaltinėlį. Manau, kad tai tinka visiems.
Vida VALAITYTĖ
