Žurnalisto pastabos
Apie streikus ir mūsų visų ateitį
Pirmiausia išgirstas. Turbūt daugiau kaip 10 metų rašau švietimo temomis ir jaučiuosi šioje srityje žinanti šiek tiek
To dar nėra buvę – streikuoja devynios didžiosios rajono mokyklos. Tačiau nesu naujosios kartos žurnalistė, kuri džiūgautų dėl tokios „sensacijos“. Man ir, manau, mūsų skaitytojams kur kas svarbiau ieškoti atsakymo, kodėl taip atsitiko, kad mokytojai buvo priversti nutraukti pamokas ir kantriai laukti, ar jų protestas bus išgirstas.
daugiau nei tas, kuris mėgsta pasakyti: „Ir ko tie mokytojai nori: dirba pusę dienos, turi ilgas ir ne vienerias atostogas…“ Viena man tikrai aišku, kad geras mokytojas dirba ne pusę dienos, o priduria ir nakties valandą kitą. Per mokinių atostogas jis lekia į kursus, seminarus, pasitarimus. Dauguma turi krūvį, prilygstantį dviem etatams. Valdžiai jis jau seniai nebe ugdytojas, o paslaugų teikėjas, į kurio pareigybes surašytos ne tik šeimos, visuomenės priedermės, bet ir tai, ko nebeaprėpia policija, priešgaisrinės tarnybos, sveikatos centrai ir kt. institucijos. Tik teisių beveik nepaliko… Žinau, kaip mokytojas apkrautas projektais, planais, ataskaitomis. Kad jis, skirtingai nei mes visi kiti, kasdien kas 45 minutės stoja prieš 20-30 mokinių klases, kuriose vienu metu ne tik žinių ištroškę vaikai ir jaunuoliai, bet įvairiausių gebėjimų ir charakterių asmenybės. Jas reikia sudominti, uždegti, joms reikia būti ne tik geru dalyko mokytoju, bet ir gyvenimo pavyzdžiu.
Pareigų ir atsakomybės kalnas patį mokytoją baigia užversti, todėl jis nebeslepia, kad yra pavargęs ir nelaimingas, bet jo skundo niekas nenori girdėti. Tad ar begali uždegti gražiomis idėjomis savo mokinį, jei jo paties balsas neina… niekur?
Šiandien kai kas priekaištauja mokytojams, kad šie ilgai tylėjo ir dabar staiga ėmė reikalauti dvigubo atlyginimo, normalaus darbo krūvio ir bent šiokių tokių teisių. Netiesa. Lietuvos švietimo darbuotojų profsąjunga gyvuoja daugiau kaip 10 metų ir yra viena didžiausių ir veikliausių Lietuvoje. Jei kas atsiverstų „Bangos“ pastarojo dešimtmečio numerius, rastų informacijos apie įvairias šios profsąjungos iniciatyvas ir ne vieną kreipimąsi į Vyriausybę, Švietimo ir mokslo ministeriją, Seimą ir net Prezidentą. Jau seniai ši profsąjunga kėlė mokytojų darbo apmokėjimo ir krūvio nustatymo klausimą, ne kartą pasisakė prieš neprotingas reformas (profilinį mokymą, tinklo pertvarką ir kt.), reikalavo sugrąžinti mokinio elgesio vertinimą ir kt. Kitaip tariant, ji buvo paprasto mokytojo balsas. Tačiau valdžia jo negirdėjo ir užsikimšusi ausis darė ir tebedaro savo „švietimo politiką“. Kas iš to išėjo, šiandien matome: jau stinga pagrindinių disciplinų mokytojų, jauni specialistai nebeateina, o jei ir ateina, tai greitai susiranda darbą, kuriame geriau moka. Šiandieniniai abiturientai tik nusikvatoja paklausti, kuris rinksis mokytojo profesiją, arba atsako: „Nebent jei blogai išlaikysiu egzaminus ir niekur kitur neįstosiu.“
Šie žodžiai – tai jaunosios kartos pažymys švietimo politikai ir nesibaigiančioms šios sistemos reformoms. Mokytojo profesijos prestižas sutryptas, o šiomis, iš nevilties pratrūkusio protesto dienomis pribaigiamas pačios aukščiausiosios valdžios – premjero, Vyriausybės narių, švietimo ir mokslo ministrės… Jų geležinius veidus ir panieką mokytojui mato visuomenė, tėvai, mokiniai. Ar po viso to galima tikėtis pagarbos profesijai, su kuria susijusi kiekvieno mūsų dabartis ir ateitis?
Pedagoginę bendruomenę galima kaltinti nebent tuo, kad ji buvo ir tebėra nevieninga. Kol vieni dirba už atlyginimą, mažesnį nei vidutinis ir dabar bando bent šį tą išsikovoti, dalis, ypač miestų, pedagogų, jau seniai „prisiduria“ teikdami privačias pamokas už solidų honorarą. Korupcija atėjo ir į mokyklą, ir tai seniai vieša paslaptis. Tačiau matydami tokią situaciją tyli švietimo strategai, politikai ir net tėvai…
Tik šiomis dienomis Lietuvos tėvų forumas paragino visus kartu su savo vaikais išmokti demokratijos pamoką: „Pamoką, kad, apleidus bendruosius reikalus, nesant tikrojo bendruomenės solidarumo mokykloje, mieste, šalyje, turime labai nesaugią dabartį. Ir nedovanotinai rizikuojame savo bendruomenių ateitimi.“
Mokyklą, kurią baigiau prieš 34 metus, greitai paliks buvę mano mokytojai. Puikūs savo srities specialistai, talentingi pedagogai. Jų yra ne vienas ar du, o pusė dabartinio kolektyvo. Išeis į dar varganesnę būtį, nors su geru vardu ir šiltu prisiminimu. Tačiau kas juos pakeis?
Viena mokytoja pasakojo, jog kai jai SODRA apskaičiavo pensiją, dvi dienas verkusi: per 38 pedagoginio darbo metus užsidirbo 600 litų „išmaldą“. Bet vis tiek nebedirbsianti: „Sveikatos nebėra…“
Japonija moka solidų atlyginimą savo mokytojams ir po 10 metų išleidžia į pensiją. Prancūzija pasako ačiū mokytojui po 20 pedagoginio darbo metų. Mes, žinoma, ne japonai ir prancūzai, mums dar augti ir augti. Pirmiausia iki suvokimo, kad mokytojo darbas yra ne tik sunkus, bet itin svarbus valstybei, todėl jo atlygio negalima lyginti su savo asmenine kišene („Aš dar mažiau gaunu“). Anot ekonomistės A. Maldeikienės, jei švietimas ir toliau bus finansuojamas tik trupiniais nuo bendrojo vidaus produkto, tai išlaidos matysis, o grąža – ne. Taigi pedagogų problemos turėtų būti visos visuomenės skausmas, o jų streikai – proga susimąstyti ir pasakyti, kokios mokyklos ir kokios ateities mes norime.
Irena KASPERAVIČIENĖ
