Puslapio svečias
Meno vadovas muziką rinkosi iš idealizmo
Jaunas, talentingas, kupinas naujų idėjų, nuoširdus ir atviras – tokios buvo pirmosios į galvą atėjusios mintys po interviu su Dovilų etninės kultūros centro meno vadovu Donatu Bielkausku. Šį žmogų jums drąsiai galiu pristatyti ir kaip jaunąjį kompozitorių. Mat dažnai tiesiog Doniu vadinamas mano pašnekovas yra ir vienas produktyviausių Lietuvos neofolklorinės muzikos kūrėjų, išleidusių daugybę savo albumų.
Kastuvu mojuoti nenorėjo
– Esate klaipėdiškis. Kaip gyvenimas atvedė į Dovilus?
– Mokiausi Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Liaudies muzikos katedroje. Deja, po studijų uostamiestyje rasti darbo pagal specialybę nepavyko. Mano įsitikinimu, negali būti kompetentingas dirbti srityje, apie kurią nieko nežinai. Tad, jei nedirbi pagal specialybę, belieka nekvalifikuotas darbas. Kastuvu mojuoti nesinorėjo, todėl ieškojau darbo pagal specialybę už Klaipėdos ribų. Iš pradžių įsidarbinau Rietavo kultūros centre, vėliau susipažinau su Dovilų etnokultūros centro direktore Lilija Kerpiene, kuri pakvietė dirbti čia. Ilgai nesvarstęs sutikau. Šiuo metu taip pat dar dirbu uostamiesčio moksleivių saviraiškos centre eksperimentinės muzikos studijos vadovu.
– Šiais laikais jaunuoliai rinkdamiesi specialybę dažniausiai galvoja apie jos praktiškumą ir naudą. Nesupykite už pastebėjimą, bet muzika – ne itin praktiškas pasirinkimas. Kodėl pasirinkote tokią specialybę?
– Galbūt dabar situacija keičiasi, bet, kai aš baigiau mokyklą, mažai kas galvojo apie pasirinktos specialybės naudingumą. Tada dauguma būsimą profesiją rinkomės iš idealizmo, galvodami, kas mums patinka, ką mėgstame, o ne apie tai, kiek tai bus naudinga gyvenime. Daugelis tokių idealistų tik antrame trečiame kurse pradėjome suvokti, kur patekome. O tada kelio atgal jau beveik ir nebuvo. Tiesa, atsirado tokių, kurie ryžtingai apsisprendė ir pakeitė kryptį, bet mažuma. Dauguma baigė tai, ką buvo pasirinkę iš idealizmo, realiai nelabai žinodami, ką po to veiks gyvenime.
Groja visais liaudiškais instrumentais
– Tad, jei kas atsuktų laiką atgal, jūsų pasirinkimas būtų kitoks?
– Manau, kad taip. Muzika tikriausiai liktų mano pomėgis, tačiau ne darbas. Tiesa, nuolat girdžiu, esą muzikantams nėra taip jau blogai. Mat jie turi daugybę būdų, kaip papildomai užsidirbti. Neva gali dirbti pedagogais, groti privačiuose vakarėliuose, vestuvėse ar net laidotuvėse. Aš manau, kad tam reikia tam tikrų charakterio savybių, gebėjimų. Gali eiti groti į vestuves, bet jei tai ne tavo būdui – nepagrosi. Dar mokykloje su tėčiu esu bandęs groti vestuvėse, bet man nepatiko. Nemėgstu pasilinksminimų, nemoku dirbtinai šypsotis, rodyti dirbtinių emocijų, tai tikrai ne man.
– O meno vadovo darbas Dovilų etninės kultūros centre jums prie širdies?
– Iš tiesų tik vadinuosi meno vadovu, o darau viską, ką reikia. Yra daugybė papildomų darbų, susijusių su administraciniais dalykais, projektų rašymu, technikos priežiūra ir t.t. O groti su Dovilų etninės kultūros centro kapela smagu. Saviveikliniuose kolektyvuose paprastai groja ne profesionalai, o savamoksliai muzikantai, bet kartais jie būna pranašesni už tuos, kurie turi muzikinį išsilavinimą. Džiaugiuosi, kad su kolektyvo nariais santykiai šilti, su daugeliu sieja ne tik darbas, bet ir draugystė.
– Kokiais instrumentais pats grojate?
– Galima sakyti, moku groti visais liaudiškais instrumentais: pučiamaisiais, dumpliniais, perkusiniais, styginiais.
Muzika supa nuo vaikystės
– Kas užkrėtė meile muzikai?
– Mano tėtis yra muzikantas. Mama tik atsitiktinumo dėka ja netapo, mat norėjo stoti į J. Gruodžio konservatoriją, bet dėl susiklosčiusių aplinkybių pasirinko lituanistiką. Tad vaikystėje nuolat supo muzikos kupina aplinka. Net nežinau, nuo kelerių metų buvau užsiprogramavęs, jog būsiu muzikantas. Kai pradėjau lankyti muzikos mokyklą, labai norėjau groti saksofonu, tačiau saksofonininkų grupėje nebebuvo vietos, tad tapau birbynininku. Galima sakyti, tai nulėmė visą tolesnį gyvenimą, nes, pradėjęs groti vienu instrumentu, paprastai tą kryptį tobulini ir toliau. Todėl stodamas į universitetą ir pasirinkau liaudies muzikos kryptį.
– Užsiimate ir muzikos kūrimu? Girdėjau apie neofolklorinės muzikos projektą „Donis“. Ar galite plačiau apie jį papasakoti?
– Neofolklorinės muzikos projektą „Donis“ sukūriau prieš gerą dešimtmetį. Esu išleidęs jau penkis albumus. Įrašinėdamas juos dažnai bendradarbiauju su įvairiais muzikantais, folkloriniais ansambliais, vokalistais. Kurdamas muziką naudoju autentiškus ir modifikuotus lietuvių liaudies bei elektroninius instrumentus. Ypatingą dėmesį kūryboje skiriu autentiškam folklorui, kurį jungiu su šiuolaikinės muzikos garsynu.
Reikia jaunų žmonių
– Koks jūsų, jauno žmogaus, dirbančio kultūros srityje, žvilgsnis į dabartinę kultūros situaciją?
– Mano atrodo, kad šiuo metu kultūros srityje labai trūksta jaunų žmonių. Aš esu kilęs iš Jurbarko, ten mano tėtis ilgą laiką dirbo kultūros namų direktoriumi. Mano vaikystė prabėgo tarp šių namų sienų, nuo mažens žinodavau, kokia ten situacija, kas vyksta. Tad dabar galiu drąsiai teigti, jog daugeliu atvejų dabar ir prieš 20 metų situacija kultūros sistemoje yra panaši, daugelis dalykų nepasikeitę. Reikia kryptingo investavimo ne tik į materialinę kultūros centrų bazę, tačiau ir į pačius žmones, plėsti jų akiratį. Kultūros darbuotojai turėtų nuolatos patys lankytis kokybiškuose renginiuose, semtis idėjų ir dalintis patirtimi. Žinoma reikia ir jaunų talentingų žmonių su naujomis idėjomis, naujais vėjais.
– Kalbant apie jaunų žmonių pritraukimą į kultūros sritį sukasi lyg užburtas ratas: kol atlyginimai maži, jauni žmonės nesuinteresuoti joje dirbti. Kaip manote, ar kažkas gali pasikeisti?
– Na, nežinau. Po truputį gi vyksta kultūros sistemos reformavimas, viskas juda į priekį. Nors iš prigimties esu pesimistas, arba, kaip vienas žmogus yra pasakęs, teigiamas nihilistas, tačiau noriu tikėti, kad situacija pagerės.
– O jums niekada nekilo minčių persikvalifikuoti, užsiimti kažkuo kitu?
– Turiu vizijų, pamąstymų apie tai, ką būtų galima daryti ateityje. Tačiau šiuo metu mano vizijoms įgyvendinti dar yra nepalanki terpė. Žmonėms vis dar labiau rūpi materialiniai dalykai. Mano laikas dar neatėjo, bet aš jo laukiu. Viliuosi, kad po kokių penkerių ar dešimties metų rasiu erdvę savo vizijoms realizuoti, o jei ne, tada reikės kažką keisti.
Milda JUDELYTĖ
