Profsąjungų veikla
Parklupdytas mokytojas gali tik maldauti
Nuo sausio 18 d. Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos Klaipėdos rajono susivienijimo pirmininke išrinkta Priekulės Ievos Simonaitytės vidurinės mokyklos mokytoja Birutė Vaičikauskienė.
Šiandien spausdiname sutrumpintą jos kalbą, pasakytą profsąjungos ataskaitinėje-rinkiminėje konferencijoje. Joje – argumentai, kodėl mokytojas šiandien priverstas streikais kovoti už savo egzistenciją.
Birutė Vaičikauskienė – 32 metus, nuo pat paskyrimo dienos dirba muzikos mokytoja Priekulės Ievos Simonaitytės pagrindinėje mokykloje. Vyras Edvardas, pradinių klasių mokytojas ir choreografas, taip pat šios mokyklos darbuotojas.
Baimė ir netikrumas dėl ateities
Premjeras G. Kirkilas 2007 m. gruodžio mėnesį į „brangius Lietuvos mokytojus“ kreipėsi tokiais žodžiais: „Suprantame Jūsų visų pastangas atkreipti valdžios ir visuomenės dėmesį į tai, kokia šiandieninė mokykla. Visi – mokytojai, tėvai, mokiniai – norime joje jaustis saugūs, norime draugiškumu ir pagarba grįstų santykių. Mes prašome Jus atsakingai vertinti situaciją ir nepasiduoti raginimams, dėl kurių nutraukiamas ugdymo procesas, nukenčia mokiniai. Kitų metų biudžetas jau patvirtintas, taigi politikavimas, kraštutinės priemonės, nerealūs reikalavimai veda tik prie nestabilumo, sukelia nereikalingas įtampas, bet finansinės situacijos pakeisti nebegali.“
Štai, matot, žmonės, kaip p. Kirkilas rūpinasi Lietuvos švietimu ir bando sutramdyti „bloguosius“ mokytojus, pagaliau išdrįsusius pareikalauti žmogaus ir mokytojo orumo nežeminančio atlygio už savo darbą. Už darbą, kuris kuria jūsų visų ir visos mūsų valstybės ateitį.
Mokytojai streikuoja, ir jų streikai teikia vilties, kad dar šioje valstybėje ne visos viltys žlugo, kad dar yra šviesuomenės dalis, nepraradusi pilietinės drąsos. Streikuoja ne visi, nors tikrai turėtų, nes tokiai akcijai seniai pribrendo laikas.
Dalis nestreikuoja, nes G. Kirkilo vadovaujama Vyriausybė bei švietimo ir mokslo ministrė R. Žakaitienė vieną savo tikslą jau pasiekė – Lietuvos švietimo darbuotojų profsąjungą suskaldė. Kita bendresnė priežastis, dėl ko streikuoja tik dalis mokytojų, yra ta, kad švietimo sistemoje paskleistas baimės sindromas. Tai baimė dėl savo ateities, nes mokytojai yra vieninteliai iš biudžetinio sektoriaus darbuotojų, kurie iš esmės nėra socialiai apsaugoti, nes nė vienas mokytojas, baigdamas mokslo metus, negali būti tikras, kokį jam darbo krūvį (vadinasi, ir algą) teiksis suformuoti mokyklos vadovybė.
Vieniems – premijos, kitiems – „netyčinės“ klaidos
Nors biudžetą tvirtina Seimas, politinė atsakomybė už švietimo biudžetą ir jo paskirstymą visų pirma tenka Vyriausybei bei švietimo ir mokslo ministrei R. Žakaitienei. Dėl girto policininko sukeltos avarijos, per kurią žuvo 3 vaikai, atsistatydino vidaus reikalų ministras ir Policijos generalinis komisaras. Aplinkos ministras dėl nevykusiai naudojamų ES pinigų ar dėl interesų grupių kovų taip pat atsistatydino. O dėl to, kad Lietuvos mokyklose streikuoja mokytojai, stringa mokyklos reforma, netikusi moksleivio krepšelio skaičiavimo metodika, niekam galvos neskauda. R. Žakaitienė net negalvoja apie atsistatydinimą. Matyt, jos padėtis ypatinga.
Labiausiai mokytojus papiktino premjero pareiškimas, kad kalėdinės premijos valdininkams vis tiek bus išmokėtos, nes jų neišmokėjus mokytojų skurdi padėtis nebūtų pataisyta. Už tokį cinizmą bet kurioje normalios demokratijos valstybėje profsąjungos Vyriausybę šluote nušluotų! Toks premjero pareiškimas – tik dar vienas įrodymas, kad Vyriausybė nekompetentingai tvarko viešuosius finansus, o Seimo partijos seniai nebeturi politinės valios, kad teisiškai sureguliuotų biudžeto pinigų naudojimą. Absurdiška praktika, kai teismuose ar ministerijose yra laisvų etatų, o nepanaudoti pinigai kažkam išmokami premijomis. Mokytojai daugelyje mokyklų seniai pamiršo, kas yra kalėdinės premijos.
Priekulės Ievos Simonaitytės vidurinė mokykla prieš Naujuosius metus grąžino į biudžetą nepanaudotus, atrodo, 19 tūkstančių litų. Ar mokytojai jau labai sotūs, ar biudžetas toks alkanas? O gal ir rajono vadovai įsitikinę, kad mokytojai nepersidirba, kaip teko girdėti Švietimo skyriuje, ir nėra ko juos džiuginti papildomomis išmokomis? Gal tai vėl „netyčinė“ klaida, kokia buvo padaryta informuojant Švietimo ir mokslo ministeriją, kad neva 95 klasių vadovams Klaipėdos rajone mokama už 5 valandas? Visi puikiai žinome, kad nė vienas klasės vadovas mūsų rajone tiek negauna. Beje, ir premjeras savo kreipimesi rašo: „Nuo šių metų rugsėjo 1-osios padvigubintas apmokėjimas už vadovavimą klasei.“ Kas šį kartą padarė eilinę „netyčinę“ klaidą, o po to bando aiškinti, neva ne taip buvo suprasti?
Darbo savaitė dvigubai ilgesnė
LR Konstitucijos 48 straipsnis kiekvienam iš mūsų garantuoja teisę laisvai pasirinkti darbą ir gauti teisingą atlyginimą už jį. Tą patį pakartoja Darbo kodekso 2 straipsnis. Normali darbo laiko trukmė yra 40 val. per savaitę (DK 144 str.). Visiems darbo rinkoje dalyvaujantiems žmonėms tokia darbo savaitė turėtų užtikrinti padorų, t.y. normalų pragyvenimo lygį bent iki kito atlyginimo. Suprantame, kad gyvename Lietuvoje, todėl iš darbdavių nereikalaujame nei angliškų, nei daniškų atlyginimų.
Kiek gi valandų per savaitę dirba mokytojas? Tyrimai rodo, kad arti šimto. Mokytojas tris keturis kartus daugiau dirba ne pamokos metu, eikvodamas savo laisvalaikį, pamiršdamas savo šeimą ir vaikus, nes turi rūpintis tinkamu auklėtinių mokymusi ir auklėjimu, padėti tėvams spręsti iškilusias problemas, taisyti sąsiuvinius, testus, rengti ir vesti įvairius renginius, budėti ir t.t., už didžiąją darbų dalį negaudamas nieko. Nieko! O valdžia dar drįsta piktintis, ko tie mokytojai nori. Ko jie nerimsta ir protestuoja?
Klasių vadovams – „auklėjimo pamokėlės“
Įvykus įspėjamiesiems ir terminuotiems 3 dienų streikams (visiškoje tyloje, valdžiai vaizduojant, kad nieko ypatingo nevyksta) ir nepatenkinus mokytojų keliamų reikalavimų, atėjo laikas, kai klasių vadovai nusprendė atsisakyti vadovavimo klasei. Štai tada kilo triukšmas! Dabar visi buvo pastebėti ir netgi pajuto ypatingą, sakyčiau, išskirtinį, valdžios dėmesį. „Auklėjimo pamokėlių“ neišvengė ir Priekulės mokytojai.
Reikalauti gali tik drąsiai stovintis. Parklupdytas ir išsigandęs gali tik maldauti. Direktoriaus pagąsdinimų, matyt, neužteko, nes sulaukėme paties Švietimo skyriaus vedėjo, turbūt antrą kartą per visus jo darbo mūsų rajone metus atvykusio pasikalbėti su mokytojais. Nejaugi anksčiau nebūdavo apie ką kalbėti? O gal mes per prasti, žemesnio luomo ir neverti vedėjo dėmesio? Prašyti Savivaldybės, kad pridėtų nors vieną valandą klasių vadovams, p. A. Petravičius pasiūlė patiems mokytojams. O kokios gi Švietimo skyriaus vedėjo pareigos ir teisės? Nejaugi mes neturime savo tiesioginio vadovo, kuris rūpintųsi mokytojų reikalais?
Skaldyk ir valdyk
Dėl tokio spaudimo iš 20 parašiusiųjų pareiškimus liko tvirti tik 4 klasių vadovai. Po tokios „demokratiškos“ akcijos mokytojai jaučiasi nekaip, suskaldyti ir supriešinti.
Profsąjungų ir valdžios tikslai be galo skirtingi. Profsąjungos siekia vienyti švietimo darbuotojus, o valdžia – skaldyti. Juk taip lengviau valdyti.
Gaila, bet mūsų jėgos dar nelygios, todėl svarbiausias profesinės sąjungos uždavinys – stiprinti LŠDPS, įtraukiant kuo daugiau narių. Tuo tikslu lankytis mokyklose, kuriose arba iš viso dar nėra profesinės sąjungos organizacijų, arba jos mažos. Manau, ne už kalnų ta diena, kai susivienys ir suskaldyta LŠDPS, tada ir aukštaičiai, ir žemaičiai, ir visi Lietuvos švietimo darbuotojai sieks bendrų tikslų ir vieningai kovos už savo teises.
Pažadai nebemaitina
Nuo praėjusių metų gruodžio pradžios Lietuvos spaudoje mirgėjo antraštės: „Mokytojai kitąmet uždirbs 500 litų daugiau“, „Mokinio krepšelis didės ketvirtadaliu“ ir t. t. Sausio mėn. antraštės daug liūdnesnės: „Mokytojų algų miraže – tik 3,7 proc. kilimas“, „Pristigo lėšų mokytojų atlyginimams“… Ir tikrai, pažvelgus į informaciją apie mokytojų darbo užmokestį, matyti, kad už 18 valandų visiems mokytojams, nepriklausomai nuo darbo stažo, atlyginimas pakils apie 140 litų. Taigi, kur tie „ištrimituoti“ pusė tūkstančio? Matyt, juos gaus tik tie mokytojai, kurie dirba 2-2,5 etato, t.y. turėdami 36-46 valandas (o tokių yra, nes jau dabar trūksta apie 1500 mokytojų).
Sausio 16 d. įvyko darbo grupės (dėl ilgalaikės mokytojų atlyginimų didinimo programos, apie kurią premjeras ir ministrė pradėjo kalbėti tik prasidėjus mokytojų streikams) posėdis Vyriausybėje. Švietimo ir mokslo ministrė R. Žakaitienė aiškino, kad siūloma nuo rugsėjo 1 d. neįvesti planuoto etatinio apmokėjimo, bet jam numatytas lėšas panaudoti tarifinio atlyginimo koeficientui didinti. Vyriausybė su tuo, pasak jos, sutinka – taip atlyginimai didėtų 14,5 procento. Tik ar neatsitiks su tais pažadais taip, kaip šį rugsėjį? Pažadėjo – patiešijo, netesėjo – negriešijo? Juk ir šiemetiniai 11 proc. biudžetininkams reikalingi tam, kad atlyginimai neatsiliktų nuo infliacijos. Konservatorių frakcijos prezidiumo narys, Demokratinės politikos instituto vadovas Mantas Adomėnas teisingai pastebėjo: „Bet mokytojų atlyginimo tai nedaro kiek prestižiškesnio. Palyginti su kitais valstybės tarnautojais, mokytojo atlyginimas, kuris ir taip yra žemesnis, pakyla tik 3,7 proc. Manau, kad šis pakėlimas yra labai smarkiai nuviliantis. Socialdemokratai dar kartą pademonstravo gebėjimą žaisti žodžiais, savo pažadus įvykdyti žodžiais, bet ne darbais.“
Iki kovo 3 d., kada turėtų prasidėti neterminuotas mokytojų streikas, turime dar mėnesį. Pagalvokime visi. Nejaugi mes dar tokie silpni ir bejėgiai, nejaugi dar nesubrendę demokratijai ir ar ilgai būsime vedžiojami už nosies, maitinami pažadais, o galų gale dar ir bauginami. Laikas, mokytojau, atsitiesti ir išdidžiai pakelti galvą! Mus palaiko ne valdžia, o didžioji Lietuvos dalis: paprasti žmonės, mūsų mokinių tėvai. Taigi nenuvilkime jų lūkesčių ir tikėjimo MOKYTOJU!
