Magija

Piktumas ir nelaimingumas kyla iš netikėjimo

Jau ne pirmą kartą į Telšių rajono miškuose įsikūrusį Žvėrinčių atvyksta šamanais pasivadinę egzotiškos išvaizdos žmonės iš Vidurinės Azijos mažytės valstybės – Tuvos Respublikos. Eigirdžių eigulio Petro Dabrišiaus kvietimu vieną rudens mėnesį čia svečiavosi trys tuviai: vyras ir dvi moterys. Pas juos plaukė minios žmonių, tarp jų nemažai ir gargždiškių.

Gydo užkalbėjimais ir meškos taukais

<tex>Petro Dabrišiaus Žvėrinčius iki šiol garsėjo čia laikomais žvėrimis: vilkais, lūšimis, meškomis. Jų pasižiūrėti traukia daug žmonių, tačiau dar daugiau domisi šamanais, nes tiki, kad jie padės įveikti sveikatos ir kitas problemas. Pas tris šamanus, įsikūrusius klėtelėje, kasdien vingiavo eilės žmonių, mašinomis buvo atvežami net sunkūs, nevaikštantys ligoniai. Šamanai gydė užkalbėjimais, masažais, tepė meškų taukais. Kai kuriuos žmones moterys šamanės nusivesdavo prie tvenkinio ir šoko apeiginius šokius, mušdamos būgną. Jų apranga ir pats ritualas atrodė įspūdingai: paukščių plunksnomis, kailiais, kaulais, barškalais apsitaisiusios tuvės šoko prie laužo ir kažką pagal būgno ritmą rėkavo. Buvo paaiškinta – tokiu ritualu žmogus apsaugomas nuo piktųjų dvasių paskleistų ligų ir mirties. Šamanu gydytoju pasivadinęs 40-metis Genadijus gydė paprasčiau. Pasisodinęs prie stalo žmogų, liepdavo apie nieką negalvoti gal kokį pusvalandį, o pats, užsirašęs į sąsiuvinį žmogaus vardą, pavardę, gimimo metus, braižė įvairias figūras. Po to dėstė žmogaus sveikatos, šeimyninio gyvenimo problemas, patarinėjo, kaip jas spręsti. Kadangi teko patirti šio šamano „pranašystes“, jos, švelniai tariant, pasirodė keistos ir kėlė juoką. Tačiau šamanas vis dėlto pademonstravo turįs bioenergetinių galių – per keliolika sekundžių jo rankos įkaito lyg du karšti lygintuvai. Daugumai pas šį šamaną atvykusių žmonių ne juokai rūpėjo, sunkūs ligoniai griebiasi ir paskutinio šiaudo, tikėdamiesi palengvinti savo kančias, nes viltis miršta paskutinė… Ir jie negailėjo nieko, kad burtininkai iš tolimos šalies jiems kaip nors padėtų.

Šamanai – tai profesija

Šamanas Genadijus neslėpė, jog jie iš tokių tolybių į Lietuvą atvyko užsidirbti. Ketina dar kartą pas Petrą Dabrišių atvažiuoti pavasarį, nes to esą pageidauja daug jų nebaigtų gydyti ligonių. „Pas mus šamanas – tai normali profesija. Aš moku mokesčius, dirbu savo bute įsteigtame biure“, – sakė Genadijus, rodydamas raudonos spalvos pažymėjimą, ant kurio rusiškai buvo parašyta „Šamano pažymėjimas“. Vyriškis papasakojo, kad anksčiau šamanai buvo persekiojami, o dabar jų veiklą valdžia skatina, kadangi tai kultūros paveldas, sutraukiantis dar ir nemažai turistų. Genadijaus motina buvusi šamanė, o jis prekiavęs turguje, kol supratęs, jog turįs galių bendrauti su dvasiomis ir privalo naudotis iš motinos paveldėta informacija tam, kad padėtų žmonėms. Tuvos Respublika yra įsikūrusi Pietų Sibire, šalia Didžiojo Jenisiejaus upės. Šalies kaimynystėje – Altajaus kraštas, Buriatija, netoli Mongolija. Sostinė Kizylas laikoma geografiniu Azijos centru. Tuvoje gyvena tik apie 300 tūkst. gyventojų, kurie išpažįsta budizmą ir šamanizmą. Abi religijos persipynusios tarpusavyje. Pasak Genadijaus, jo tauta gyvena itin skurdžiai. Tačiau gamta labai graži: Sajanų kalnai, daug ežerų. Šamanizmas – tai senovinis tikėjimas gamtos galiomis ir dvasių pasauliu. Šamanizmo išpažinėjai tiki, kad kiekvienas mus supantis daiktas, augalas ar gyvūnas, akmuo ar upelis turi savo dvasią. Pasak šamano Genadijaus, žmogus suserga tada, kai jo dvasia pasiklysta dvasių pasaulyje ar yra pagrobiama piktųjų dvasių, arba žmogui nelaimę atsiunčia kitas burtininkas ar šiaip piktadarys. „Viskas, kas susiję su žmogaus dvasios reikalais šiame ir aname pasaulyje, yra mūsų darbo sritis“, – paslaptingai pratarė šamanas Genadijus. Tačiau tuvis neužmiršta ir žemiškų reikalų. Pasakojo labai mylįs savo kraštą ir svajojąs, kad Tuva taptų tokia pat turtinga kaip… Lietuva. „Jūs labai gerai gyvenate, tačiau jus kamuoja ligos dėl pertekliaus. Pastebėjau, kad lietuviai liūdni, pikti, nelaimingi, nes jiems labai trūksta tikėjimo bent kažkuo“, – teigė šamanas Genadijus.

Nori tikėk, nori ne

Tuvos šamanus Telšių rajone aplankę žmonės įvairiai vertino jų galias. Vieni jų pranašystes vadino kliedesiais, kiti vertino atsargiau: nesmerk to, ko nesupranti. Buvo ir tokių, kurie nedrįso įžengti pas šamanus į klėtelę, pabijoję jų skvarbių juodų akių žvilgsnių ir egzotiškos išvaizdos. Nelengva priimti svetimą kultūrą, suvokti, kas tikra, o kas ne. Žvėrinčiaus šeimininkas Petras Dabrišius pas šamanus atvykstančius tautiečius irgi kvietė elgtis pagarbiai – „priimkime juos tokius, kokie jie yra.“ Pats P. Dabrišius – taip pat įdomi asmenybė, mokantis klausytojus užburti mistiniais pasakojimais apie gamtą, žvėris, dvasių pasaulį. Daug metų praleidęs gūdžiuose Sibiro miškuose, kur dirbo medžiotoju, Petras išties turi ką papasakoti. Kaip ten bebūtų, dėl vieno dalyko Petras Dabrišius galbūt yra išties teisus: kuo labiau žmogus atitrūksta nuo gamtos, tuo jis nelaimingesnis. „Apsigyvena žmonės dangoraižiuose ir paskui serga patys, serga vaikai ir net keturkojai augintiniai. Tai dėl to, kad nejaučia tvirtos žemės po kojomis, ryšio su ja, nenueina į mišką, medžio neapkabina. Ir dar labai svarbu tikėjimas, nes be tikėjimo žmogaus gyvenimas yra nepilnavertis tarsi aklo ir kurčio“, – įsitikinęs Petras Dabrišius.

Janina TILVIKAITĖ